Šizofrenijos eiga

Šizofrenijos eiga nustato pačią simptomatiką, nes kaip ta šizofrenija vystosi, taip ir simptomai lenda vieni ar kiti. Tai čia mediciniškai netiksliai jums ir nupasakosim, kaip tai atpažinti.

Visa eiga priklauso nuo to, kokia šizofrenijos stadija yra pasiekta - kai yra premorbidas, tai eiga yra be simptomų, kai prasideda prodromas - viskas ima stiprėti, paskui jau būna ir progresija, kurios metu kyla neretai ir psichozės, o jau paskui būna relapsas arba remisija, po kurio lieka rezidualas. Dar visokie Akademiko Snežnevskio darbų neskaitę nesusivokėliai aiškina, kad paskui būna ir tranzicija, o galų gale po visko pacientas atseit pasveiksta.

Pipedija informuoja, kad schizofrenija yra nepagydoma, o kadangi ji nepagydoma, tai joks pasveikimas negalimas. Todėl jei gavote tokią diagnozę, tai nepasveiksite. Nes psichiatrai neklysta. ir jokia tranzicija neegzistuoja, o remisija visada tik laikina.

Šizofrenijos eigos rūšys

Kadangi neaktyvios šizofrenijos stadijos yra neįdomios, tai mes nagrinėsime tiktai eigą, kuri būdinga progresijos stadijose. Tai pagal savo eigos pobūdį schizofrenija irgi skirstoma į kelias rūšis. Pagrindinis skirstymas - nuolat progresuojanti arba priepuolinė.

Visiškai neteisingai, prieštaraudami Snežnevskiui, nevykę vakarietiški autoriai išskiria ir stabilią eigą, kurios metu ilgalaikis perėjimas į demenciją neįvyksta. Ir kažkodėl jie netgi drįsta teigti, esą tokia eiga yra dažniausia. Mes, palaikydami šventąjį tarybinį akademiką, kategoriškai neigiame išvis kokį nors stabilios eigos buvimą, nes tie vakarietiški nevykėliai nežino, kas yra vangioji šizofrenija ir nesugeba jos diagnozuoti.

Vakarietiškas neteisingas skirstymas būna apie tai, esą eiga progresuojanti ar neprogresuojanti. O progresavimas tolygus arba su priepuoliais, tačiau tai jau detalės, kurios mažiau svarbios, nei paciento būklės sunkumas. O neprogresavimas atseit irgi tolygus arba su priepuoliais.

Išties tai vakarietiški šizofrenijos eigos skirstymai yra neteisybė, nes visos eigos yra arba su priepuoliais arba be priepuolių, todėl ir reikia taip skirstyti. O progresavimas yra lėtas arba greitas, bet tai jau nesvarbu. Nes tarybinė psichiatrija yra teisingesnė.

Tolygiai progresuojanti šizofrenija

Visoms tolygiai progresuojančioms šizofrenijos rūšims būdinga, kad jos neturi pastebimų priepuolių, o pacientų būklė stabiliai blogėja. Priklausomai nuo blogėjimo tempų, išskiriama piktybinė, vidutiniškai progredientinė ir vangiai progresuojanti šizofrenija. Nepaisant tolygaus blogėjimo, visvien gali būti periodų, kai šizofrenija sustiprėja ar susilpnėja, simptomai kuriam laikui gali labai susilpnėti, bet pilnavertė remisija neatsiranda.

Melagingi ir tarybinės psichiatrijos nepripažįstantys Vakarų šarlatanai aiškina, kad tos remisijos ir reiškia, kad eiga netolygi, o tai kas vadinama priepuoliais - tai irgi eigos netolygumas.

Vangioji šizofrenija

Vangioji šizofrenija - tai tolygios eigos šizofrenija, kuri sudaro maždaug 90% visų šizofrenijos atvejų. Vangioji šizofrenija turi eigą, kuri tiek lėtai progresuojanti, kad ligos požymiai neišsivysto iki paciento gyvenimo pabaigos, neturi jokių priepuolių ir nepasižymi jokiais simptomais. Būtent vangiosios šizofrenijos egzistavimas - tai geriausias įrodymas, kad vakarietiški psichiatrai yra niekam tikę ir nieko nesuprantantys.

Vangi vangiosios šizofrenijos eiga, kurios metu nebūna priepuolių - tai įrodymas, kad būtent vakarietiški psichiatrai klysta, naudodami neteisingą klasifikaciją ir neteisingą diagnostiką, dirbtinai iškeldami reikalavimus simptomatikai ir taip nubraukdami visas neadekvačių pacientų gydymo pastangas.

Vidutiniškai progresuojanti šizofrenija

Melagingai neigdami vangiąją šizofreniją, vakariečiai neigia ir vidutinę šizofrenijos eigą, ją vadindami netgi atipine šizofrenija, nediferencijuota šizofrenija ar panašiai. Ir darr aiškina jie, esą tai netipiška, kai lėtai, keletą metų iš eilės, paciento būklė blogėja, tačiau ne taip smarkiai kaip kitais atvejais, nes nėra kažkokių ryškių priepuolių.

Susirgimas gali vystytis dešimt-dvidešimt metų, tačiau kai kada netgi galutinėse stadijose pacientai gali būti vis dar pajėgūs pasirūpinti savimi. Neretai tai yra klasifikuojama, kaip paprastoji šizofrenija.

Piktybiškai progresuojanti šizofrenija

Vakarietiškoje psichiatrijoje absurdiškai aiškinama, kad čia esanti itin reta šizofrenijos forma, nes jos esmė yra tolygus ir greitas susirgimo vystymasis, kai per laikotarpį nuo kelių mėnesių iki kelių metų paciento būklė pablogėja tiek, kad pacientas tampa visiškai nedarbingu, su išsivysčiusia demencija, kuri paskui toliau blogėdama tęsiasi iki pat paciento mirties.

Būdinga, kad pradinėje stadijoje neretai būna gana saikingas kiekis pozityvios simptomatikos, tačiau ilgainiui, jau po kelių mėnsių ima dominuoti negatyvi simptomatika - haliucinacijos ir kliedesiai nyksta, tačiau pacientas visiškai apstoja bendrauti, tampa vangus, vis sunkiau mąstantis ir suvokiantis aplinką, kol galų gale visiškai degraduoja.

Tipišku eigos atveju pacientas pirmiausiai nustoja vaikščioti į darbą ar mokytis, paskui nutraukia ir kontaktus su giminėmis bei draugais, paskui ima valkatauti, kol galų gale ima reikštis visiški demencijos požymiai.

Tarybinė psichiatrija nustatė, kad gali būti remisijos, kurių metu ir tolygiai piktybiškai progresuojanti šizofrenija pasitaiso lygiai taip pat, kaip ir kitos rūšys, ypač kaip priepuolinė progresuojanti šizofrenija, todėl ji gali būti diagnozuojama išsyk. Visiška nesąmonė, kad dalinė remisija reiškia, kad tai ne tolygiai progresuojanti šizofrenija, o skubinė šizofrenija.

Ne šiaip sau šita susirgimo eiga vadinama kaip paprastoji šizofrenija, nes ji yra paprasčiausia. O jei paprasčiausia - tai reiškia, kad dažniausia.

Priepuolinė šizofrenija

Priepuolinė šizofrenijos eiga tuo ir pasižymi, kad būklė pas pacientą netolygiai blogėja, o priepuoliais. Pirepuolis būna ilgesnis ar trumpesnis, bet visada su ryškiais kliedesiais ir įvairaus stiprumo haliucinacijomis. Tarp priepuolių paciento būklė aiškiai pagerėja, bet tik lyginant su ta būkle, kuri yra paties priepuolio metu. Bendrai imant, būklė ilgainiui darosi vis blogesnė.

Periodinė šizofrenija

Periodinė schizofrenija, dar vadinama kaip rekurentinė šizofrenija - pasižymi laikas nuo laiko kylančiais priepuoliais. Priepuolių trukmė gali būti labai įvairi, tačiau dažniausiai nuo kelių dienų iki kelių mėnesių, tik retesniais atvejais gali pasiekti ir kelis metus. Pagal Akademiko Snežnevskio mokymą gali būti ir vienas priepuolis (psichotinis epizodas), tačiau kažkodėl nevykę vakarietiški psichiatrai atsisako tai diagnozuoti kaip šizofreniją ir netgi kaip šizoafektinį sutrikimą ir net apie šizotipinį sutrikimą nekalba.

Vakarietiški psichiatrai absurdiškai aiškina, esą jei psichotinis epizodas tebuvo vienas, tai pasikartojimo nėra, o jei nėra pasikartojimo - tai nėra ir periodiškumo, o jei taip - tai nėra ir periodinės šizofrenijos.

Esant periodinei šizofrenijai, priepuolių eiga dažniausiai būna vienoda, nors kartais pasitaiko ir skirtumai. Paprastai pirmas priepuolis būna pats sunkiausias, pasiekiantis oneiroido lygį, paprastai pasireiškia kaip katatonija. Tuo tarpu kiti priepuoliai būna lengvesni. Prieš priepuolį paprastai pastebima lengvesnė simptomatika - astenija, afektas, neurozes primenantys sutrikimai.

Lengvesniais priepuolių atvejais oneirodo lygis nepasiekiamas - pacientas pasiekia tik parafrenijos ar aštrių fantastinių kliedesių lygį. Nereti inscenizacijos kliedesiai, intermetamorfozė, antagonistiniai kliedesiai, antrininkų kliedesiai. Būna ir haliucinacijos, afektas.

Paprastai priepuoliai su depresijos ir paranojos požymiais reiškia, kad ligos eiga linkusi blogėti. Esant stipriems nuotaikų svyravimams ligos eiga pereina į cirkuliarinę šizofreniją.

Būdingas dalykas, kad ilgalaikė paciento būsena išlieka gana stabili, nesparčiai blogėjanti netgi po daugelio priepuolių. Remisijos tarpai tarp priepuolių būna ilgesni už pačių priepuolių trukmę. Pačis remisijos metu paciento būklė gali juntamai gerėti iki kito priepuolio. Vakarietiškų psichiatrų aiškinimais, bendra prognozė priklauso nuo to, kokie ilgi tarpai buvo tarp priepuolių, o taip pat nuo to, ar pacientas remisijos metu gavo psichologinės pagalbos iš artimųjų ir draugų.

Priepuolinė progresuojanti šizofrenija

Priepuolinė-progredientinė schizofrenija arba priepuolinė progresuojanti šizofrenija, dar vadinama kaip skubinė (vok. Schub (tariama kaip "skub") - postūmis, neteisingai - šubinė arba šubinio tipo) schizofrenija, kur eiga pasižymi ilgais, sunkiais priepuoliais, kurių metu būna aiški psichozė, tačiau tarp priepuolių nebūna ryškesnės remisijos - pacientas taip ir lieka nelabai adekvačiu, o progresavimas vyksta ir toliau.

Skubinės šizofrenijos priepuoliai gali trukti netgi metus ar ilgiau. Tarpai tarp priepuolių kaskart būna vis trumpesni, o patys priepuoliai - ilgesni ir sunkesni. Tipišku atveju pirmas priepuolis būna dar kokių 12-14 metų amžiuje, ankstyvoje paauglystėje, kai dėl hormonų audrų paaugliui nučiuožia stogas tiek, kad prasideda psichozė, dažniausiai ir su haliucinacijomis. Vėliau priepuolis praeina, tačiau stogas pilnai į vietą nesugrįžta, o būsena kelis metus prastėja, kol kyla dar vienas priepuolis, po kurio stogas į vietą grįžta dar sunkiau.

Bendras įspūdis toks, lyg paciento stogas stabiliai ristųsi į pakalnę, tačiau laikas nuo laiko jį kažkas dar smarkiai paspiria, nuo ko riedėjimas dar sustiprėja.

Yra išskiriamos kelios skubinės eigos rūšys:

• Piktybinė skubinė eiga, kur priepuoliai trunka nuo kelių mėnesių iki daugiau kaip metų, o laikini pagerėjimai yra aiškiai trumpesni už pačius priepuolius. Būdinga, kad priepuolio metu pozityvūs simptomai nyksta ir vis ryškėja negatyvūs simptomai. Gana dažnai pacientams priepuolio metu išryškėja katatoninė simptomatika, nuo senestopatijų iki katalepsijos.
• Paranoidinė skubinė eiga, kur labai daug kliedesių, haliucinacijų, būdingas Kandinskio-Klerambo sindromas. Priepuolio trukmė gali būti nuo kelių savaičių iki kelių metų, o tarpe tarp priepuolių lieka gana juntami kliedesiai, kartais ir šiokios tokios haliucinacijos.
• Šizoafektinė skubinė eiga, kur būdingas stiprus afektas, priklausomai nuo įvairių faktorių gali būti maniakalinė, depresyvinė ar mišri simptomatika. Po pirmo priepuolio išsivysto vis ryškėjanti ciklotimija. Priepuolio trukmė gali trukti nuo dienų ar savaičių iki metų, visais atvejais būdinga, kad dominuoja emociniai sutrikimai.

Esant priepuolinei progresuojančiai šizofrenijos eigai, gaunasi taip, kad pacientas smarkiai iškrenta, o paskui, nors ir pasibaigus priepuoliui, lieka nelabai įgalus, patiria kliedesius ir lengvas haliucinacijas, o jo būsena prastėja. Jei eiga piktybinė, per gyvenimą pacientas vidutiniškai patiria 3-4 tokius priepuolius, per kuriuos galų gale tampa visai neįgalus, eiga pereina į visai progresuojančią, o galų gale baigiasi lengvesne ar sunkesne demencija. Kitais atvejais priepuolių per gyvenimą patiriama daugiau, tačiau visais atvejais pastebima, kad būklė pilnai neatsistato ir gana pastebimai blogėja ir tarp priepuolių.