Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!
Virtuali realybė
Virtuali realybė arba virtualas arba VR - tai ta menamoji realybė, kuri nėra realas. Kadangi pagal mūsų paties suvokimo apibrėžimą, mes suvokiame subjektyviai, tai išties niekada negalime būti pilnai tikri, ar nesame kartais kažkokioje Matricoje ar šiaip kokioje tai hipnozėje, o gal sapne, o gal haliucinacijose.
Bet kuriuo atveju, kai mūsų suvokimas subjektyvus, tai visa tai, ką jaučiame ir patiriame - irgi tik mūsų percepcija, sužadinta mūsų pačių smegenyse. Štai taip ir lieka tik spėlioti, kur čia tas tikras realas, nes virtualas visur aplinkui gaunasi netgi tuo atveju, kai jo nėra!
Kita vertus, kai mes žinome, kad visur pilna paralelinių visatų, kuriose irgi viskas skirtingai, o kartu ir panašiai, tai šitas subjektyvumas tampa tiktai to multiversumo papildymu...
Dar sako kai kurie vieną labai svarbų dalyką: ar atsimenate, kaip prieš kažkiek metų kažkokioje keistoje įstaigoje jums kažas lyg ir visai nekaltai davė pasibandyti virtualiosios realybės akinius? Atrodė pradžioje, kad visai nieko, bet ar tikrai atsimenate, kaip juos nusiėmėte? Panašu, kad ir dabar su jais vis dar esate, tiesa? Geriausias dalykas - kad netgi negalite pasitkrinti ir atsigauti.
O dar ir medicina mums sako, kad kai kurie narkotikai, ypač haliucinogenai žmogaus pasidavimą įtaigai padidina tiesiog neįtikėtinai, taip kad vos tik į tą virtualią realybę pakliūsit, tai galit apie buvusią realybę tiesiog iškart užmiršt. Taip kad gal čia jūs ir užmiršote.
Virtualios realybės istorija
3D Kinas - virtualios realybės prototipas
Nekalbant apie visokius fantastus ir jų romanus apie miegą ar kokius nors mentalinius parapsichologinius kliedesius, techniškai virtuali realybė buvo sugalvota dar apie kokius 1930, kai kažkas išrado 3D kiną. Kas tą kiną išrado - dabar jau neaišku, bet aišku tiek, kad tasai trimatis kinas neišplito niekur, išskyrus pr0n parduotuves, kuriose atsirado skyriai su mokamu 3D kinu, kur per specialius akinius specialioje būdelėje buvo galima pažiūrėti specialius filmukus. Tie filmukai būdavo gan nekokybiškai nufilmuoti, trumpi, bet užtat visgi trimačiai, todėl labai realistiški.
Paskui, maždaug apie 1956 metus, matyt tokių filmų gerai prisižiūrėjęs, toksai kino kūrėjas Morton Heilig sugalvojo, kad kinas gali būti kiek stipresnis ir su daugiau pagerinimų. Tai vietoje paprastos būdelės su 3D okuliaru, sukūrė gerokai sudėtingesnę sistemą, kur buvo galima ne tik matyti trimatį vaizdą, bet ir girdėti stereo garsą, jausti vibracijas, o taip pat ir vėją, ir dar netgi kvapus. Tasai aparatas vadinosi "Sensorama", jam buvo sukurti kokie 6 trumpi filmukai, tačiau jokio perversmo tas daiktas nesukūrė.
O dar paskui tasai Morton Heilig sukūrė ir pirmą virtualios realybės šalmą - "Telesphere". Tą šalmą užsimovus, galima buvo kaip tai žvalgytis aplinkui, o ne tik sėdėti konkrečioje pozoje.
Ankstyvos nuotolinio valdymo trimatės sistemos
Pirmą nuotolinę sistemą sukūrė tokia Philco Corporation firma 1961 metais, bet ta sistema nebuvo skirta kuriamai realybei, o buvo sukurta visokiam išminavimui ir panašiai. Kariškiai galėjo pasiųsti kur nors robotą su videokameromis, o tada sukioti galvą, žvalgytis ir apžiūrinėti kažką. Tai buvo tiesiog priemonė saugumui. Kadangi kameros buvo dvi, tai vaizdas gaudavosi trimatis, o negana to, pagal galvos judesius tos kameros ir buvo valdomos. Žodžiu, visiškai kaip virtuali realybė, bet su tikra realybe.
Tokie robotai paskui buvo daug metų gaminami, tobulinami ir ilgainiui tapo įprastu išminuotojų įrankiu. Dar daugiau, kiti panašūs robotai vėliau buvo kuriami ir chirurginėms operacijoms, kad gydytojai galėtų operuoti pacientus daug didesniu tikslumu, darydami mikroskopines operacijas, kurios daug mažiau sužaloja žmones.
Ivano Sutherlando virtuali realybė
Paskui, toksai Ivan Sutherland (Ivanas Saterlandas), dirbęs irgi JAV ginybos srityje, 1965 metais sugalvojo tokią teorinę dar sistemą, kurią pavadino "Ultimate Display". Koncepte buvo aprašytas kompiuterių simuliuojamas virtualus pasaulis, kuris matomas per abiems akims skirtus ekranėlius, kurie duoda trimatį vaizdą. O vaizdas yra toksai geras, kad žmogus negali atskirti jo nuo realaus. O vartotojas tuo tarpu dar ir gali kaip tai vaildyti ir naudoti objektus, kurie tame virutaliame pasaulyje yra.
Visiškai išvystytas Sutherland virtualios realybės variantas turėjo veikti dar ir su specialu virtualios realybės kambariu, kuriame kompiuteris galėtų visaip valdyti materiją, ir pagal jį netgi turėjo veikti taip, kad pvz., žmogus nori atsisėsti ant kėdės ir kompiuteris jam sukuria kėdę. O tada kompiuteris ima ir prirakina žmogų prie kėdės antrankiais. O tada jau ima ir iššauna į žmogų kulką ir nušauna.
Tas pats Ivan Sutherland sugalvojo, kad čia galima simuliuoti tokį pasaulį, kaip Alisa stebuklų šalyje - tai ir turėjo būti pavyzdinė tokios virualios realybės versija.
Žodžiu, gavosi visai taip, kaip filme "Matrica", tik kažkaip su Alisa stebuklų šalyje.
Tiesa, tais laikais pilna simuliacija nelabai buvo įmanoma - tai per porą metų Ivan Sutherland ir jo studentas Bob Sproull sukūrė tiktai virtualios realybės akinius ir iš tiesių linijų sudarytą labai primityvią vaizdo simuliavimo sistemą. Kitą vertus, ta sistema jau sekdavo galvos judesį ir buvo pilnai simuliujama, vaizdas buvo generuojamas vien kompiuterio.
Pirmi virtualūs simuliatoriai ir karinės sistemos
Jau 1966 metais JAV buvo sukurtas pirmas 3D simuliatorius, skirtas lakūnų mokymui, kurį sukonstravo toksai Thomas Furness, karo inžinierius. Aišku, ten buvo belenkiek belenko, neaišku kaip su visokia gal ir filmuota, ir dar kažkokia medžiaga prikurta ir toli gražu ten iki šiuolaikinių skrydžių simuliatorių, bet įspūdį tas daiktas padarė.
JAV karinės pajėgos labai greitai primetė, kad netgi pats brangiausias, kad ir milijonus kainuojantis skrydžių simuliatorius visvien kainuos daugybę kartų pigiau už bet kokį lėktuvą, o be to bus saugus, o be to, tinkamas netgi visai netinkamiems lakūnams mokyti ir taip toliau. Taigi, nuo to momento JAV Karinės oro pajėgos ėmė labai smarkiai finansuoti šitokių sistemų kūrimą.
Karinės sistemos gana stipriai integravosi su realybe, pvz., dar 1979 JAV kompanija McDonnell-Douglas sukūrė pirmą išplėstos realybės šalmą naikintuvų pilotmas. Tokio šalmo esmė buvo ta, kad plikomis akimis matomą vaizdą pilotui papildydavo per kameras matomi papildomi vaizdai, pvz., radaro parodymai, raketų taikiklis, kompiuterio paskaičiuotą patrankėlės sviedinių trajektoriją atspindintys taikikliai, informacija apie tai, kad taikinys pagautas ir galima leisti raketą ir taip toliau. Šitų šalmų dėka lakūnų efektyvumas oro mūšiuose išaugo kokius porą, o gal ir daugiau kartų.
Virtualios realybės proveržis
Apie 1980-1990 metus įvyko realus virtualios realybės proveržis. Daugelis sistemų buvo vis dar kartinės, tačiau į reikalus įsijungė NASA, ėmė steigtis vis geresnės kitos firmos, o galų gale atsirado ir Silicon Graphics kompanija, kuri dabar darosi užmiršta, nes tiesiog štai taip vat užsimiršo. Link 1990 šita firma sukūrė ne tik kad specializuotus grafinius kompiuterius, bet ištisas sistemas trimatės realybės modeliavimui ir darbui su virtualia erdve. Reikalus finansavo NASA, o SGI tiesiog darė aparatūrą ir didelę dalį programavimo darbų.
Apie tą laiką, 1982 metais atsirado ir pirmas kino filmas apie virtualią realybę - jis vadinosi Tron ir šiuolaikiniu supratimu buvo visiškai lievas, nes visas trimatis pasaulis jame buvo labai jau prastas, iš kažkokių linijų. Bet filmas buvo apie tai, kaip koksai tai hakeris pakliuvo į kompiuterį ir ten kažkaip... Nu, nesvarbu, patys pažiūrėkit, kad ir dėl istorinių priežasčių. Filmą nesunku rasti internetuose.
Bene didžiausi tyrimai vyko NASA laboratorijose, kuriose apie tą laiką ėmė rastis vis galingesni kompiuteriai, o ir superkompiuteriai, skirti trimačiam modeliavimui. Ir štai tenai ir buvo realizuotas pirmas trimatis pasaulis, kur ir buvo ta Alisa stebuklų šalyje. Kaip kažkuriais metais rašė "Scientific American" žurnalistas, kuriam viską parodė - užmovė ant galvos kompiuterinius akinius, įjungė vaizdą - ir jis atsidūrė kitame pasaulyje, kažkur kambaryje, kur už stalo sėdėjo visi tos knygos personažai ir gėrė arbatą. Tie personažai ėmė su juo kalbėtis, pasiūlė jam arbatos, tasai pabandė prie jų prisijungti, žengė kelis žingsius ir nugriuvo.
Tai liūdniausia to dalis buvo, kad visa ta Alisos sitema taip ir dingo, nes dėl slaptumo jokių skrynšotų niekas daryt neleido, vaizdas neišliko ir internetuose to kažkaip nebėra.
Bet o tačiau kaip tik apie tą laiką atsirado geimai su trimate erdvės simuliacija. Ir nors tie geimai būdavo žaidžiami be jokių trimačių akinių, labai nedaug iki to ir tetrūko - pirmiausiai 1992 atsirado Wolfenstein 3D, o paskui - vienas po kito ėmė rastis Doom, Duke Nukem 3D, Quake ir kiti. Ir gavosi taip, kad programinę tos virtualios realybės dalį labiausiai išvystė visokios žaidimų kompanijos.
Virtuali realybė internetuose
O dar paskui atsirado tie visokie internetai, o galų gale ir VRML kalba, kurią sugalvojo, atrodo, ta pati SGI, su paprastu tikslu - kad galėtų rastis visokie interneto puslapiai, tik kad ne kaip puslapiai, o kaip trimatė realybė. Kokiais 1997 metais visi apie tai ir tekalbėjo, kad štai jau HTML era po truputį nueis į praeitį, o visi pradės naudotis trimačiais akiniais ir skraidyt po trimates erdves, ir visi portalai ir naujienos bus išties panašiai, kaip kokios tai parduotuvės ar panašiai, kur galima bus užeiti, kažką daryti ir taip toliau.
O bet tačiau niekas taip ir neišplito, nes naudotis tais trimačiais puslapiais buvo siaubingai nepatogu. Taigi, nors apie 1998 metus VRML pluginai buvo tiesiog must-have kiekvienai naršyklei, taip pat svarbūs, kaip koksai PDF palaikymas, tai jau apie 2000 tų pluginų neliko, o dar po kelerių metų tą kalbą išvis visi užmiršo.
Bet paskui atsirado Matrix, o paskui ir dar pora jos serijų, ir tiems, kas tą filmą suprato - tiems nunešė stogus, nes visi pamatė, kad virtualioje realybėje galima gyventi, tiesiog užmiršus apie realą.
Užtat per tą laiką atsirado galimybė masyviai žaisti internetuose visokį Quake, o paskui ir kitus geimus, ir galų gale ėmė rastis visokie Roblox, Minecraft ir taip toliau, kur gali begalės žmonių būti, ir tenai jau galimybė ir naudotis visokiais trimačiais akiniais. O ir trimačiai akiniai supaprastėjo - jie dabar pasidaromi iš paprasčiausio mobiliako, įkišamo į pigią dėžutę su okuliarais. Taip kad įsigyti virtualios realybės sistemą galima kaip vos kelis ar kelioliką eurų kainuojantį priedą mobiliakui.
Bet visgi, kaip ir verta būtų tikėtis, bene vieninteliais galų gale tą realybę pritaikė pr0n industrijos atstovai, kurie ėmė gaminti produkciją, skirtą fapinimui. Štai taip eilinį kartą žmonijos progresas nuėjo bybiop ar tai pyzdon labiausiai tiesiogine to žodžio prasme.