Vidutinės bangos

Vidutinės bangos - tai radijo bangos, kurių ilgis maždaug nuo 1km iki 100m arba dažnis nuo 300kHz (0,3MHz) iki 3MHz. Aukštesnio dažnio, trumpesnės bangos vadinamos trumposiomis bangomis. Ilgesnės bangos vadinamos ilgosiomis bangomis.

Šioms radijo bangoms būdinga gana savita sklidimo specifika: dienos metu, ypač apie vidurdienį, vidutinės radijo bangos sklinda gana ribotu nuotoliu, tačiau užsilenkia už horizonto ir girdimos didesniu atstumu, nei siekia tiesioginis matomumas. Pvz., siųstuvas Vilniuje gali būti girdimas ne tik Kaune, bet kone iki Kryžkalnio. Nakties metu vidutinės bangos ima atsispindėti nuo jonosferos, todėl labai išsiplečia jų girdėjimo nuotolis - galima išgirsti radijo stotis, esančias už tūkstančio ar daugiau kilometrų, su sąlyga, kad joms pakanka galios.

Vidutinės bangos daugybę metų buvo pagrindinės radijo bangos, kokios tik yra naudojamos, pakolei neatsirado FM, t.y., transliacijos ultratrumposiomis bangomis. Esminiai vidutinių bangų privalumai buvo tokie:

• Dėl gana žemo dažnio technologiškai buvo lengva padaryti ir siųstuvus ir imtuvus, netgi naudojant gan primityvias radijo lempas ar tranzistorius
• Vidutinės radijo bangos sklinda gana juntamai už horizonto, tačiau nelabai tolimu atstumu, todėl dieną transliuojančios radijo stotys bent teoriškai gali ir apimti nemažą plotą, ir kartu viena kitai netrukdyti
• Garso kokybė nėra labai jau tragiška, o radijo stočių į diapazoną buvo galima sutalpinti gana daug - teoriškai apie 120 radijo kanalų, kurių plotis apie 10kHz, o jie atskirti maždaug 10kHz tarpais
• Galimas kompaktiškų magnetinių antenų naudojimas radijo imtuvuose, o šios antenos, nors ir turėdamos juokingai mažą dydį, leidžia turėti labai gerą antenų kryptingumą, t.y., išvengti interferencijos su kitomis stotimis

Esminiai vidutinių bangų trūkumai buvo du:

• Dėl to, kad bangos gana ilgos, siųstuvai turi turėti ilgas, dideles antenas (kurių ilgis būtų panašus į bangos ilgį. Pasistatyti kad ir 100 metrų ilgumo anteną ant bokštų - tai labai nemaži pinigai.
• Dėl tų pačių priežasčių neapsimoka turėti mažos galios, lokalių siųstuvų, taigi, siųstuvai turi būti galingi ir veikti dideliu atstumu, o tai irgi nemaži pinigai.

Taigi, nors teoriškai į vidutinių bangų diapazoną būdavo galima sutalpinti apie 120 radijo stočių, negi Europoje praktiškai visose vietose tų stočių girdėti būdavo galima gal kokias 10-20. Nepaisant to, kad vidutinės bangos užsilenkia už horizonto, tas užsilenkimas nebūdavo labai didelis, tad ir stočių nebūdavo daug.

Lietuvoje sovietmečio laikais buvo galima girdėti apie kokius 10-20 skirtingų vidutinių bangų stočių, priklausomai nuo paros laiko. Dienos metu, kai šių bangų sklidimas būdavo ribotas, didesnėje Lietuvos dalyje buvo girdimos Lietuvos radijo I ir II programos (tiesa, jos dažnai nesiekdavo Klaipėdos, taip pat girdėdavosi I centrinė SSRS programa, o dar ir toksai radijas "Majak". Taip pat gerai girdėdavosi ir Lenkijos radijas, kuris nors ir nelabai dažnai, bet kartais grodavo geresnę muziką.

Nakties metu daugelis vietinių programų nebūdavo transliuojamos (pvz., Lietuvos radijas netransliuodavo naktį), tačiau būdavo girdimos kai kurios tolimos itin didelės galios stotys - pvz., BBC ar Liuksemburgo radijas. Tiesa, BBC nelabai kas klausydavo, nes niekas nesuprasdavo anglų kalbos, o štai Liuksemburgo radijas, kad ir girdimas tik naktį, klausytojų sulaukdavo, nes transliuodavo daug labai geros muzikos.

Šiais laikais vidutinių bangų radijas praktiškai nustojo egzistuoti, taigi, nors radijo imtuvai ir gaminami su AM diapazonu, skirtu vidutinėms bangoms, kažkokią radijo stotį tenai išgirsti yra sunkus reikalas.