Ilgosios bangos

Praktiškai, jei kokioje nors teritorijoje yra kelios radijo stotys, jos turi dirbti skirtingais dažniais, nes kitaip bus didelės vietovės, kur dvi stotys persidengs ir vartotojai girdės vienu metu abi - t.y., kažkokią nesąmonę. Todėl reikia dirbti skirtingais dažniais. Tačiau pažiūrėjus, kaip išsidėsto stotys, matosi, kad tipiškiausiais atvejais reikia maždaug 7 skirtingų diapazonų, netgi jei neretu atveju vartotojui girdėsis vos viena radijo stotis.

Ilgosios bangos - tokios radijo bangos, kurios jau visai šiais laikais užmirštos. Senuose radijo imtuvuose būdavo žymimos "LW" raidėmis - "Long Waves" arba "LF" - "Low Frequency". Pagal bangos ilgį tai buvo bangos, kurių ilgis yra kilometras ar daugiau. Praktiškai tai bangos nuo 30kHz (10km ilgio) iki 300kHz (1km ilgio).

Teoriškai šios radijo bangos turi didelį privalumą - plinta toli už horizonto. Efektyvus ir patikimas tokių radijo stočių veikimo spindulys be problemų gali siekti apie 500km ar daugiau, o geru atveju - net ir 1-2 tūkstančius kilometrų, jei tik radijo siųstuvas turės pakankamai galios.

Deja, su ilgosiomis bangomis yra čia esminių problemų, iš kurių didžiausios yra dvi:

• Šioms bangoms reikia milžiniško dydžio antenų, realiai kilometrinių. Taigi, prireikia statyti visą eilę aukštų bokštų dideliame dideliame plote, o tarp tų bokštų tampyti milžiniškos kelių kilometrų dydžio antenos laidus. Tai siaubingai brangu ir nepatogu. Tokios stotys užima didžiulį plotą ir yra tiesiog siaubingai didelės.
• Kitas trūkumas - ilgųjų bangų diapazone tesutelpa vos keletas radijo stočių, t.y., beveik nieko.

Ilgųjų bangų diapazonas tik atrodo didelis, o išties tai tėra 30-300kHz, kas reiškia, kad 5kHz pločio kanalų su kokių 10kHz tarpais vien grynai teoriškai galima sutalpinti (300-30)/5+10=18. O dabar įsivaizduokite, kaip radijo stotys dalinasi dažniais - didelė teritorija dalinama trikampiais ir žiūrima, kad šalia viena kitos nebūtų lygiašonių trikampių, kur greta yra dvi radijo stotys. Paprastai tai reiškia, kad kiekvienoje vietovėje galima naudoti tik maždaug 1/7 dalį diapazonų, o vartotojai girdi visvien tik kokią 1 stotį iš 7, retesniais atvejais 2 stotis iš 7 ir tik visai retais atvejais 3 radijo stotis iš 7. Kai diapazonų yra kokie 18, tai reiškia, kad stočių teoriškai gali būti net 2-3 kartus daugiau. Praktiškai tai reiškia, kad daugumoje vietų žmonės galės klausytis 2-3 radijo stočių, o kai kur, jei pasiseks - tai gal 4-5.

Kadangi reikia, kad radijo stotys tarpusavy viena kitai netrukdytų, tai vienu diapazonu tegali dirbti stotys, nutolusios viena nuo kitos bent 1-2 tūkstančių kilometrų nuotoliu. O tai reiškia, kad vienoje vietoje žmogus praktiškai klausyti galės tiktai kokios poros radijo stočių. Išties taip ir buvo sovietmečiu - bandai ieškoti radijo stočių ilgųjų bangų diapazone - o randi tik porą-trejetą stočių ir viskas.

Privalumas buvo gal tik toksai, kad šių radijo bangų priėmimui tiko magnetinės antenos, kurios buvo mažos ir kryptingos, taigi, neblogai veikė. Bet ir tai, kokia nauda iš kryptingos antenos, kai kitų radijo stočių tame diapazone nėra, o tik kokia viena ar dvi?

Aišku, ilgosios bangos visai tiko tokiems dalykams, kaip radijo bangomis priimančios gavarilkos, nes šioms mažas stočių skaičius buvo privalumas, o ne trūkumas. Vienok bendrai tai buvo trūkumas. Kai buvo sovietmetis, visi radijo imtuvai turėdavo ir ilgųjų radijo bangų diapazoną, tačiau tuo diapazonu būdavo galima išgirsti tik kokias dvi stotis - gal kokią Lietuvos radijo pirmąją programą ir kokį nors rusišką Majak radiją.

Vakarų šalyse ilgųjų bangų diapazonas iš vartojimo iškrito daug seniau ir jau kokiais 1980 metais beveik visi imtuvai turėdavo tik vidutinių bangų ir ultratrumpųjų bangų diapazonus.