Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!


Valiutinė parduotuvė

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Valiutinė parduotuvė, kartais dar vadinta kaip dolerinė parduotuvė - tokia rūšis parduotuvių, kurios egzistavo sovietmečiu. Parduotuvėse būdavo prekiaujama įvairiomis prekėmis už valiutą, kaip kad už dolerius, o taip pat už tam tikrus valiutinius čekius, kurie buvo oficialiai kaip ir rubliai, bet gaunami mainais į valiutą pagal oficialų kursą.

Beveik visą sovietmetį tokios parduotuvės buvo tiktai valdiškos, priklausė sovietinei prekybos korporacijai "Vnešposyltorg", kuris leido specialius šioms parduotuvėms skirtus pinigus ir prekybos tinklui "Beriozka", kuris tas parduotuves ir valdė. Prie parduotuvių budėdavo KGB ir žiūrėdavo, kad kas nors nebandytų pakliūti, neturėdamas leidimo.

Pačiose parduotuvėse būdavo įvairių prekių, kurios, iš esmės, būdavo dviejų rūšių:

  • Užsieninės prekės, kaip kad japoniški magnetofonai ar importiniai maisto produktai - už maždaug įprastas kainas, kaip Vakaruose
  • Sovietinės prekės, kaip kad automobiliai, degtinė ar kitos - už mažesnes kainas (kai kuriais atvejais iki 10 karų pigiau) ir be jokios eilės ar deficito

Prekių galėdavo nusipirkti tik labai ribota grupė asmenų - užsieniečiai, kurie turėjo pinigų, užsieniečių giminės, jei turėdavo pažymą, kad išsikeitė gautą valiutą į Vnešposyltorgo čekius, o taip pat asmenys, kurie galėjo išvažiuoti į užsienį patys - t.y., pagrindinai aukšto rango partijos veikėjai, KGB darbuotojai ir panašiai.

Nuo įprastų boninių parduotuvių valiutinės skyrėsi tik tuo, kad turėjo dar kažkiek daugiau ir geresnių prekių, o taip pat priimdavo apmokėjimui ir realias užsienio valiutas.

Esminis veikimo skirtumas nuo paprastų Beriozka tipo boninių parduotuvių - griežta įėjimo kontrolė, kurią vykdydavo milicija ir KGB, todėl įleisdavo tik tuos, kas atėjo kartu su užsieniečiais arba su leidimą turinčiais asmenimis. Įprastose boninėse parduotuvėse kontrolė būdavo menka, nes bonas dažnai gaudavo užsienyje dirbusių žmonių šeimų nariai, kurie jokių ten leidimų neturėjo.

Kitais atžvilgiais parduotuvės buvo pakankamai panašios į kitas bonines parduotuves. Šios irgi buvo atskiros, bet visgi daug skurdesnės parduotuvės, kurios buvo skirtos ribotesniam kontingentui - t.y., sovietiniams karininkams, jūreiviams ir pan., kurie irgi išvykdavo į užsienį, bet su ribotomis galimybėmis apsiprekinti. Tai jie gaudavo kiek kitokius Vnešposyltorgo čekius, kurie skirdavosi (turėdavo spalvotas juostas ar kraštus) ir todėl tikdavo tik toms specialioms, karininkų ar jūreivių parduotuvėms. Tokios parduotuvės dar būdavo vadinamos boninėmis parduotuvėmis, nes už normalią valiutą jose niekas prekintis negalėjo.

Jau vėliau, po Perestrojkos, atsirado ir pirmos nevaldiškos valiutinės parduotuvės, kaip kad Vilbara, kur prekių galėjo nusipirkti kas tik nori, be apribojimų, bile tik turėtų valiutos. Tačiau šios parduotuvės egzistavo neilgai ir greitai išnyko, nes subyrėjus SSRS, visos prekės už normalią kainą atsirado įprastose parduotuvėse.


Dar žr.