Vaiva

Vaiva - tai buvo toksai legendinis, tiesiog visiškai legendinis toksai visai kabokas kadais Vilniaus senamiestyje - tikra neformalų legenda. Dabar gi tenai tiktai kažkokia picerija, turistams skirta, vadinasi Trattoria di Ravello, bet ne kažin kas ten mums, nes pasirodė brangu ir neskanu, bet gal kitiems ir atvirkščiai būna.

Gi Vaiva buvo tikra antivalstybiškumo vieta, katroje rinkdavosi visokie pankai, puspankiai, pispankiai, metalistai, pseudointelektualai ir kita gyvoji masė, aplinkinių dažniausiai vadinama narkomanais ir alkoholikais, nors dėl pastarojo vertinimo gal ir galima bent jau dalinai, bet neabejotinai sutikti, kai dėl narkomanų aišku, kokie ten narkomanai tais laikais, bet tame aišku irgi yra tiesos, nes žolė iš Vidurinės Azijos ir garsiojo Čiujaus slėnio būdavo atvežama, o ir kanapių beigi aguonų mūsuose niekas nenaikindavo - nors anos ir ne tos, kurios gerai galvon kala, ale panaudoti visvien mokėdavo liaudis. Taip kad čia patys susipraskit - nebuvo narkomanijos.

Tai aišku, tuometiniai mentai puikiai žinodavo, kas ir kaip, tad aišku, per daug žmonės toje Vaivoje gal ir neprisigerdavo, o nusibazuodavo į kokius nors užkampius ir lindynes, kad ir po kokiu nors Kablio stogu, kur pastogėje galėdavo linksmai pažaisti strazdanėles. Trumpai tariant - bene baisiausia Bermudų trikampio skylė.

Tai dar ir dar kitas kabokas buvo ganėtinai panašus - tai anokia Žibuoklė, tiesa, šioji labiau garsėjo kiek senesniais laikais, ir galgi ir ne taip pobaisiai, o daug kultūringiau...

Vaiva istorijos tėkmėj

Išties tai buvę netgi keli Vaivos periodai - pirmiausias buvo apie 1960, kai tiktai šioji atsidarė - tai tada būta sumanymo padaryti kažkokį solidų kaboką, kur žmonės maitintųsi skaniai, tai įrengė kažkur kieme šašlykinę ir kepdavo šašlykus. Vietiniai gyventojai ėmė taip dėl to skųstis visur, kad smirda pašvinkę svogūnai, o dūmai graužia akis, kad po kelerių metų visas šašlykų kepimas baigėsi. Užtat vietoje šašlykų nieko gero neatsirado - tik sasyskos ir kava.

Tai paskui, kadangi sasyskos buvo pigios, o kava daugelio mėgiama, tai Vaivoje ėmė rinktis visokie hipiai ir kiti inteligentai bei disidentai. Taip apie 1970 ten susiformavo kažkokia kontrkultūra, o į kaboką apsilankyti atvykdavo netgi visokie veikėjai iš kitų SSRS vietovių, nes gi koksai tai baisus avangardas ir vakarietiškumas.

Gi vienok kadangi visi tie avangardo veikėjai neturėdavo pinigų, tai gerdavo toje Vaivoje pigų rašalą, pilstydamiesi jį ten pat iš tašėse paslėptų butelių po staliukais, kad niekas nepastebėtų. Taip ir susiformavo Vaivos alkoholikų kultūra, skleidžianti alkoholizmą, disidentavimą, Amerikos balso naujienas, slapta magnetofonais perrašomą muziką ir kitus gerus reikalus.

Bėgo metai, visi tie virtuviniai disidentai toliau gilino savo dvasingumą, vis labiau alkoholėdami, taip kad apie 1980 Vaiva po truputį tapo geroka šiknos skyle, kur ėmė rinktis jau ne tiek hipiai, kiek pikti pankai, kurie sugebėdavo prasigerti, net 18 nesulaukę. Vienok ir pankams ten buvo brangu, tai ir tie gerdavo iš atsineštų bonkių, iš kurių pilstydavosi po stalais. O paskui ėmė ten rinktis dar piktesni metalistai ir ėmė darytis ir mordabojai kažkokie, o iš senų anksetesnio laiko hipių, jei tie per durnumą atklysdavo, ištrešdavo pinigų. O jei pinigų kokie nors veikėjai neduodavo, tai jiems duodavo per snukius.

Taip apsnukiuojami, seni hipiai Vaivoje lankytis nustojo, užtat tai tapo linksma metalistų ir pankų skyle, į kur ne kiekvienas išdrįstų užsukti. Aišku, tokia, kur ir pavemt galima, ir girtam išgriūt, ir taip toliau. Ir jei dar kurį laiką ten girčiausius ištempdavo milicija, tai link 1990 visai jau padėtis ėmė keistis ir girti ten pat likdavo gulėti, kartais ir apsimyžę. Taip kad galų gale Vaiva pavirto visai jau į kaniušnę, kur nei metalistai, nei pankai daugiau nebeidavo, o tik seni chroniai.

Gi visokie metalistai patys persimetė kur nors į Barborą, kurios jau gi irgi seniai nebėra, o paskui dar ir į kokį tai Apuoką ar tai Pelėdą... Bet vienok tai jau kitos istorijos. Gi Vaiva tuo metu vegetavo, darydamasi vis mažiau patrauklia bet kokiems lankytojams.

Tiesa, net ir gerokai po 1990 kai kurie iš tų Vaivoje belakančių chronių vis dar vaizduodavosi besą kokiais tai disidentais, nei nepastebėdami, kad sovietmetis seniai baigėsi... Nepastebėdavo jie ir to, kaip girti apsimyža. Kai smegenys pragertos, tai jau nieko nebepastebi.

Gaų gale, apie kokius jau 2000 metus, Vaiva galutinai užsilenkė, užsidarė ir jos nebeliko. Užtat jos vietoje atsidarė graži picerija - Trattoria di Ravello, kur visi kultūringi ir galima maloniai pasėdėti. Niekas jau nebeprisimena, kad tenai būta nuolatinės pankų, metalistų ir kitų neformalų prisigėrimo ir snukdaužių vietos...