Trotilas

Trotilas, dar vadinamas TNT, o chemiškai - trinitrotoluolas arba trinitrotoluenas arba 2-metil-1,3,5-trinitrobenzenas - toksai labai populiarus, nors ir nelabai geras junginys, plačiai naudojamas tam, kad būtų sukištas į kokias nors triūbas, skyles, plyšius, dėžes, šiaip kur nors užkabintas ar užkastas, supiltas į bombas, minas, granatas ir dar kitus daiktus, kurie paskui būna sprogdinami.

Trotilas yra tokia populiari sprogmenų rūšis, kad jau tapo matavimo vienetu - su juo lyginama įvairių kitų sprogmenų galia, o branduolinis ginklas išvis matuojamas trotilo tonų ekvivalentu. Kaip pvz., pirmosios atominės bombos sprogo, padarydamos sugriovimus maždaug kaip 10-25 tūkstančių tonų trotilo. Tie tūkstančiai ar milijonai tonų vadinami kilotonomis ir megatonomis.

Trotilas yra matyt pati prasčiausia sprogmenų rūšis iš visų, kurie tik šiais laikais naudojami, o ir bendrai prasčiausia iš visų, kurie per pastarąjį šimtmetį buvo gaminami pramoniniu būdu. Praktiškai trotilas yra tokia prasta sprogmenų rūšis, kad už jį būtų prastesnis nebent koks nors dinitrotoluolas, bet pastarasis išvis neaišku, ar gali sprogti. Tačiau turi trotilas ir privalumų - yra labai labai pigus ir kartu kraštutinai atsparus smūgiams, kaitinimui ir šiaip negeroms sąlygoms.

Kaip sako sprogdintojų praktika - nelabai įmanomas atvejis, kad trotilo gabalas sprogtų nuo ko nors, išskyrus detonaciją kitame sprogmenų gabale. O netgi ir nuo šios sprogsta ne visada, ypač dar kai būna pasyvuotas. Pasyvuotas trotilas - tai toksai, kuriame yra ištirpintas gana juntamas kiekis parafino, kuris sutepa mikroskopinius tarpus tarp mikroskopinių trotilo kristalų, taip išvis praktišai pašalindamas galimybes tam trotilui sprogti. Taigi, praktiškai visas trotilas ir naudojamas pasyvuotoje formoje.

Pasyvuoto trotilo naudojimas pasiteisino tiek smarkiai, kad jį visur naudojančiose šalyse praktiškai baigėsi didelės galios sprogimai visokiuose ginklų sandėliuose, o tai buvo visiškai įprasta senais laikais. Pasyvuotas trotilas yra toksai pasyvus, kad nesprogsta netgi šalimais sprogus bombai. Iki šiol daugelis pasakoja visokias legendas, kaip degindavo trotilo gabalus ar į juos šaudydavo iš automatų, o tie gabalai visvien nesprogdavo. Tiesa, tokie pasakotojai paprastai paaiškėja perpasakotojais, o patys tokių dalykų nėra matę. O kodėl - o todėl, kad visgi būna, kad ima ir sprogsta, o tada pasakotojų ir nelieka.

Taigi, tasai trotilo pasyvumas čia toksai yra teoriškai. O praktiškai būna, kad trotilo gabalas, gamintas ar šiaip pastovėjęs blogose sąlygose (itin prastas variantas - drėgmė ir sunkiųjų metalų užterštumas), pasidengia kur nors sluoksneliu trinitrotoluatų (trotilo druskų), kurie yra nepaprastai jautriai detonuojantys ir kartais gali sureaguoti į tokį menką poveikį, kaip koks nors triukšmas šalimai, netgi be jokių virpesių.

Taigi, deja, realiai saugių sprogmenų nebūna. Ir TNT nėra jokia išimtis.

Kadangi trotilas yra šūdiniausia sprogmenų rūšis, šiuolaikinėse bombose jis dažnai naudojamas ne vienas, o mišiniuose su kokiu nors oksidatoriumi, pvz., amonio salietra, o taip pat ir šilumos šaltiniu - kokiais nors aliuminio milteliais. Taip gaunamas būna amonalas - gana pasyvus ir vieną iš didžiausių energijos galių turinčių sprogmenų. Deja, šis jau nebūna toksai pasyvus, kaip trotilas, taigi, ir sprogti gali kiek netikėčiau.