Torpeda

Disulfiramo torpeda, paruošta injekcijai. Matosi švirkštą primenantis aplikatorius, kurio viduje - pati ta lėtai tirpstanti torpeda. Tokia torpeda suvaroma į subinės raumenis, kuriuose prieš tai skalpeliu padaroma gili įpjova. Būna ir kiek kitaip atrodančių torpedų ir aplikatorių, pvz., kur torpedos yra tiesiog keli rutuliukai. Tačiau veikimo principas visada tas pats.

Torpeda - daugiaprasmis žodis, kuris gali reikšti šiaip tokią torpedą, kuri naudojama laivams numušinėti, bet gali reikšti ir tam tikrą banditų rūšį, kuri naudojama, kai reikia ką nors sumušti, pvz., kad žmogus žinotų, jog reketui pinigus reikia mokėti. Taip pat torpeda gali reikšti specialią lėtai tirpstančią vaistų kapsulę - tokį implantą, kuri įsiuvama po pilvo ar mentės oda arba analogišką lėtai tirpstančią vaistų injekciją.

Ilgiausiai veikiančios torpedos gali veikti iki trijų metų, nors tokie variantai pasižymi silpnoku poveikiu. Tipiškesnės torpedos veikia kiek trumpiau, bet gerų modernių gamintojų gaminamos veikia metus ar du. Žodžiu pakankamai ilgai.

Torpeda kaip vaistai - teturamas arba antabusas

Nuo seno žinoma, kad alkoholikai nelabai linkę gydytis, tačiau puikiai linkę gerti. Tai gydymo būdų būta visokių, pradedant psichoterapija ir baigiant įvairiais kodavimo nuo alkoholizmo būdais, bet jie nebūdavo efektyvūs.

Viena iš efektyviausių priemonių tapo toksai preparatas, disulfiramas, dar žinomas kaip antabusas arba teturamas, kuris sustabdo alkoholio skaidymą acetaldehido fazėje, sukeldamas labai sunkų apsinuodijimą alkoholiu. Žodžiu, žmogus išgeria tabletę teturamo, o jei tą dieną išgers pvz., kad ir 50 gramų degtinės - tai jam per kelioliką minučių išsivystys tokios šakės, kad gali tekti su greitąja pagalba į ligoninę vežt. Žodžiu, baisus dalykas. Vienintelė problema, kad alkoholikai savo noru to teturamo nei už ką negerdavo.

Taigi, gudrūs mokslininkai sugalvojo specialias tabletes, kurias galima įsiūti po oda, o tada ta tabletė iš lėto tirpsta, efektyviai atiduodama nedieles teturamo dozes į kraują, ir taip laikosi iki kelių mėnesių ar netgi pusės metų. Visą tą laiką išlieka esminiai teturamo efektai - jei išgersi alkoholio, bus tokios šakės, kad maža nepasirodys.

Tokios įsiuvamos teturamo tabletės buvo gana didelės, pailgos formos - tai jas ir pradėjo žargoniškai vadinti torpedomis. Įsiuvamos jos būdavo į pilvą, po lašiakais. Kai tabletė išsibaigdavo, žmogus turėdavo įsisiūti naują, o jei neateidavo į įstaigą savanoriškai, tai už vengimą gydytis būdavo per prievartą guldomas į LTP, taip kad visgi ateidavo savanoriškai.

Kiek vėliau alkoholikai, apimti nevilties, pradėjo tas tabletes netgi patys išsikrapštinėti iš pilvo. Kad jie to nedarytų, tabletes jiems pradėjo įsiūdinėti po mente, kur patys jie jau peiliu nepasiekdavo, o draugeliams duoti iškrapštyti irgi nedrįsdavo.

O dar paskui atsirado ir variantai torpedų, kurios suvaromos į subinę, lyg švirkštu, t.y., gerokai giliau, nei po oda. Tokia torpeda suvaroma gana nesunkiai - skalpeliu subinės raumenyse padaroma gili įpjova, į ją įkišamas specialus, švirkštą primenantis aplikatorius, su kuriuo giliai į įpjovą ir sukišama kapsulė. Skylutė paskui užgyja, o kapsulė gana ilgą laiką tirpsta. Tokios torpedos dar atsparesnės iškrapštymui, čia jau, norint tokią torpedą ištraukti, prireikia chirurgo.

Dar paskui atsirado pagerintas torpedų variantas, atsparus iškrapštymui - specialios itin lėtai besisklaidančios riebalinės injekcijos, kurios laikydavosi nuo kelių savaičių iki 2-3 mėnesių. Kadangi tokia injekcija išsisklaidydavo kūno audiniuose, tai jau jos iškrapštyti peiliu nepavykdavo.

O dar paskui pasibaigė sovietmetis ir torpedų nebeliko. Tiksliau liko, bet jau nebe prievartinės.