Gavarilka

Prabangus vėlyvojo sovietmečio laidinis radijo imtuvas Elektronika-203, kuris galėjo priimti ne tik pagrindinę radijo programą, bet dar galėjo kelias kitas, kurios būdavo irgi transliuojamos laidais, bet jau su nešančiuoju dažniu.

Maždaug 1930 metų reklaminis-propagandinis paveikslėlis, vaizduojantis, kaip dvasingai ir laimingai tarybiniai žmonės klausosi tarybinio laidinio radijo imtuvo "Rekord".

Gavarilka, gavarilkė arba gavarylka - liaudiškas pavadinimas daiktui, kuris oficialiai vadinosi radijo taškas arba laidinis radijas. Kitaip tariant - tam tikras radijo imtuvas, įrengtas pastate ar bute ir skirtas nuolatinėms propagandinėms ir oficiozinėms radijo transliacijoms. Savo esme tokio tipo transliacijų taškai aprašyti ir 1984, tik tenai jie modernesni - jau ir su TV transliacija.

Pavadinimas "gavarilka" kilo nuo rusiško žodžio "gavarit", reiškiančio kalbėjimą. Esmė ta, kad didžiulę dalį laiko tie radijo taškai kalbėdavo, skleisdami visokią propagandą, o kai kurių tų taškų modelių (senesnių, gamintų Stalino laikais) netgi nebuvo galima išjungti, nes jie net neturėdavo jungiklio, o prie laidinės sistemos būdavo prijungiami, tiesiog prisukant laidus.

Gavarilkių diegimas SSRS ir Vokietijoje

Labiausiai radijo taškai buvo diegiami III Reiche ir SSRS, nes šios šalys skaitė, kad radijas yra būtina propagandos priemonė, o radijo taškai leido tuo pat metu ir užtikrinti, kad tos radijo transliacijos bus nuolatinės, ir kad jos bus girdimos visur, ir kad žmonės nesiklausys kitų, netinkamų radijo stočių, pvz., kokio nors Amerikos balso ar Laisvės radijo. Nors buvo bandoma tokius sprendimus platinti ir kitose valstybėse, tačiau niekur kitur jie nepaplito.

Tiesa, gerokai skyrėsi techniniai sprendimai, pritaikyti SSRS ir Vokietijoje radijo taškų diegimo pradžioje, apie 1925 metus SSRS ir kiek vėliau - Vokietijoje.

1936 metų reklama - "Visa Vokietija girdi Fiurerį per liaudies imtuvą"

Radijo taškai Vokietijoje

Vokietijoje, kur buvo galinga radioelektronikos pramonė, 1933 metais tiesioginiu Jozefo Gebelso nurodymu buvo pradėti gaminti tik valstybines radijo stotis dviem bangomis priimantys radijo imtuvai - Volksempfänger ("liaudies imtuvas"). Šie radijo imtuvai buvo finansuojami valstybės ir todėl buvo labai nebrangūs.

Tokius radijo imtuvus žmonės nusipirkdavo patys, nes jie tiesiog būdavo daugybę kartų pigesni už pilnaverčius. Paskui tokiais imtuvais gaudavosi klausytis tik oficialių programų, tačiau daugeliui to ir pakakdavo. Išties savo savikaina tokie radijo imtuvai praktiškai nesiskyrė nuo normalių (pakeisti kondensatorių į kintamos talpos - labai pigu, lyginant su radijo lempos kaina), tačiau nacių valdžia būtent tokius imtuvus, nepritaikytus kitų radijo stočių priėmimui, labai smarkiai finansavo.

Kad viskas neatrodytų per daug vienodai, įvairios firmos galėdavo daryti radijo imtuvus su skirtinga išvaizda, tad rinkoje buvo nemažai skirtingai atrodančių modelių. Vėliau, beprasidedant II Pasauliniam karui, Vokietijoje užsienio radijo stočių klausymasis buvo įtrauktas į kriminalinius nusikaltimus. Taigi, normalų radijo imtuvą netgi turėti pasidarė pavojinga. Atitinkamai, žmonės klausydavosi tiktai tos "liaudies radijos", kurią mielai vadindavo gražiu pavadinimu - "Goebbels-Schnauze" (vokiečių kalba - "Gėbelso snukis").

Tokie patys radijo imtuvai buvo gaminami ir po II Pasaulinio karo - juos ilgokai gamino Rytų Vokietija, naudodama tais pačiais tikslais, kaip ir nacistinis režimas.

Lauko gavarilkė - transliacinis garsiakalbis, 1941 metų birželio 22 diena, Leningrade žmonės klausosi apie tai, kad prasidėjo karas tarp III Reicho ir SSRS. Garsiakalbis - tai ta kampuota triūba ant namo sienos.

Maždaug 1940-1950 periodo radijo taškas "Dg-025", vienas iš populiariausių to meto modelių.

Radijo taškai SSRS

SSRS buvo kitas sprendimas: kadangi net primityviausių radijo imtuvų dideliais kiekiais gaminti nesigavo, radijo transliacijas nutarta vykdyti tiesiog laidais - nuo to ir pavadinimas "laidinis radijas". Tokiu atveju radijo taškui iš esmės pakakdavo tiesiog paskiro garsiakalbio, kuris, kad netrumpintų visos linijos, prie tos linijos būdavo jungiamas per didelę varžą turintį mažos galios transformatorių. Esant tokioms transliacijoms, vienas radijo imtuvas su didelės galios stiprintuvu būdavo statomas vienam ar net keliems namų kvartalams, o visi butai turėdavo tik tuos primityvius garsiakalbius - gavarylkes.

Senesniais, Stalino laikais, didelės galios gavarilkės būdavo pastatomos ir viešose vietose, pvz., ant stulpų gatvėse, gamyklų patalpose ir pan., ir transliuodavo laidas praktiškai be perstojo. Kitaip tariant, kur beeitum, nuolatos girdėdavai propagandines transliacijas, kapsinčias per smegenis. Kompartija skaitė, kad šitaip galima paveikti žmones ir jie tada darys tai, ką jiems sakysi.

Tokios sovietinės sistemos diegtos ir LTSR, nuo pat 1944 metais prasitęsusios okupacijos. Lietuviškos radijo transliacijų sistemos skirtumas buvo tik vienas - transliuodavo ne SSRS centrinį radiją, o Lietuvos radiją (pirmąją programą).

Vėlesniais laikais radijo taškų technologija buvo patobulinta, įvesti brangesni imtuvai, kurių beveik niekas nepirkdavo - tačiau jais buvo įmanoma priimti dar tris papildomas programas, be vienos pagrindinės.

Kadangi visur laidinių sistemų sudiegti nepavykdavo (daugelyje mažesnių gyvenviečių jos buvo diegiamos jau 1980 ar netgi dar vėliau), SSRS taip ir neįstengė išnaikinti normalių radijo imtuvų. O kadangi teritorija buvo didelė ir normalios radijo transliacijos vykdavo ne iš vienos stoties, tai tekdavo turėti daug valstybinių radijo stočių retransliatorių, dirbančių skirtingomis bangomis. Dar labiau komplikavo situaciją tai, kad turėjo būti ir daug stočių, kalbančių vietinėmis kalbomis - pvz., lietuvių, latvių, kazachų ar kitomis. Taigi, norom nenorom turėdavo likti ir normalūs, pilnaverčiai radijo imtuvai. Kitaip tariant, vokiškas vienos ar dviejų bangų radijas netiko.