Termobranduolinė bomba

Termobranduolinė bomba - tai tokia branduolinė bomba, kurioje yra panaudojami lengvieji elementai, kurie dėl aukštos temperatūros ir slėgio, kylančio branduolinio sprogimo metu, ima jungtis į sunkesnius elementus, taip išskirdami labai daug energijos.

Paprasčiausiu atveju termobranduolinė bomba būna tiesiog atominė bomba, kuri papildyta gana nedideliu deuterio, ličio ar dar kažko iš tinkamų elementų, užtaisu. Tam užtaisui sprogus nuo atominio sprogimo, išsiskiria papildomi neutronai, kurie galutinai susikaido atominio užtaiso uraną ar plutonį, o negana to, išsiskiria ir dar šioks toks papildomas energijos kiekis. Beveik visos šiuolaikinės atominės bombos daromos būtent taip, jas pagerinant papildomu gana nedidelės galios termobranduoliniu užtaisu, nuo ko bombos galia padidėja porą-trejetą kartų.

Sudėtingesnės termobranduolinės bombos jau turi įvairių konstrukcijų pilnaverčius termobranduolinius užtaisus, kurie ne tiek padidina atominio užtaiso galią, kiek duoda energiją nepriklausomai. Tokiu atveju atominis užtaisas suveikia tiesiog kaip kibirkštis, įkurianti termobranduolinį užtaisą. O jau toliau termobranduolinio užtaiso energija išsiskiria savaime, nuo kitų termobranduolinių reakcijų.

Senesnių tipų termbobranduolinėse bombose būdavo plačiai naudojami urano apvalkalai ar šerdys, darant įvarias sluoksniuotas konstrukcijas, kuriose skirtingos reakcijos suslėgdavo urano, deuterio ir ličio ar pan. sluoksnius. Tokios bombos leisdavo gana paprastai padidinti sprogimo galią iki keliolikos ar net kelių dešimčių kartų, tačiau vis dar buvo gana sudėtingos, sunkios, komplikuotos ir reikalaujančios daug brangių skaidžių urano ar plutonio izotopų.

Proveržis įvyko apie 1970 metus, kai pirma JAV, o paskui ir SSRS sukūrė neutroninę bombą - čia deuterio-ličio ar deuterio-tričio užtaiso slėgimas buvo paremtas ne urano-deuterio sluoksniavimu, o gama spindulių veidrodžiais, kurie per pirmas mikrosekundes, iki patys suirdavo, nukreipdavo atominio užtaiso spinduliuotę į aukštos energijos termobranduolinį užtaisą, kuris jau inicijuodavo reakcijas daug sunkiau inicijuojamuose užtaisuose. Tokios bombos jau naudojo mažai urano, tačiau buvo labai sudėtingos technologiškai, tad pasiekiamos tik labiausiai išvystytą branduolinę pramonę turinčioms valstybėms.

Tobulinant termobranduolines bombas, progresas vystėsi link to, kad kuo didesnė energijos dalis būtų gaminama, naudojant deuterį ir litį, kurie buvo labai pigūs. Kartu tokios bombos skleidė ir daug mažiau užterštumo, nes neturėdavo sunkiųjų izotopų. Taigi, bombos, kur dauguma reakcijos tekdavo lengviesiems elementams, ilgainiui buvo pradėtos vadinti vandenilinėmis bombomis. Šitokios vandenilinės bombos turi labai didelę galią, kainuoja gana nebrangiai (aišku, tik kai yra jų technologijos), o užteršimo dažniausiai sukelia gana nedaug.