Tautosaka

Tautosaka yra bendras mažiausias liaudies runkelių proto vardiklis. Gi psichiatrija žino, kad visa tautosaka yra tiesiog kliedesiai, dargi ir suklasifikuoti specialiai - archaiški kliedesiai, nes vis apie kažkokias pasakas.

Kai mintis yra tokia tūpa, kad ji prieinama ir juokinga bet kokiai apsišikusiai beraštei bobai ar bedančiui diedui su geltonais pirštais, marinuotais nuo machorkos, tai ji tampa tautosaka, ir yra kalbainių garbinama.

Kai kurie kalbainiai ne tik keliauja po tautosakos ekspedicijas (tai tokie renginiai, kur filologai važinėja po kaimus, geria samogoną ir tratinasi ant šieno bei į kasetinius magnetofonus įrašinėja chriplais balsais traukiamas dainas ir čiastuškas), bet ir nori, kad visi žmonės mestų lauk bet ką, sukauptą išsilavinusio proto, ir kalbėtų beigi rašytų pagal mėšlą minančių pusgalvių kaimiečių paniatijas.

Tautosaka pasižymi lėkštu sąmoju, pasikartojančiu naratyvu ir tuo, kad ją dievina miesto snobai. Tai teisybės dėlei aišku tenka pripažinti, kad ir Pipedija tokia - vien tautosaka ir folkloras.

Dar naujais laikais protingesni pastebi, kad tautosaka dabar transformuojasi ir gauna naują pavidalą - tai visokios sąmokslo teorijos irgi kitokie įvairairūšiai paranojiniai kliedesiai, kaip kad chemtreilai, reptiloidai ir skraidančios lėkštės. Visuomenė modernėja, tai ir pasakos prie šiuolaikišmumų įvairiai prisitaiko.

Tautosakos pavyzdžiai

Čia jums šiaip įvairios išminties perlų ir kitų tautosakinių gėrybių pateikiame, kad žinotumėte, kaip reikia kalbėti ir galvoti:

• Nemesk kelio dėl takelio.
• Daina "Atskrend sakalėlis" (kur net pirmame žodyje glamorizuojama dibilams būdinga kalbos yda, glotalinis nukandimas, t.y., nesugebėjimas ištarti žodžio galūnės dėl kalbos padargų neišsivystymo, kylančio iš neigiamos genetinės atrankos).
• Nėra to blogo, kas neišeitų į internetą irba į seimą.