Stasė Vaineikienė

Stasė Vaineikienė su savo klaikia veido išraiška, daug ką pasakančia apie ją pačią.

Stasė Vaineikienė, originaliai Stasė Paulauskaitė, o tiksliau, iki tol, kol pati persivadino ir susilietuvino - tai Stanisława Pawłowska. Taigi, Stasė Paulauskaitė-Vaineikienė - tokia buvo kadaise atseit rašytoja, bet išties tai kokia tai nesąmonė.

Vienintelis dalykas, dėl kurio šita veikėja liko kažkur žinoma - tai tas, kad ji dalyvavo Stalino saulės delegacijoje, kuri pardavė Lietuvą sovietams, o dėl to paskui buvo nužudyta tūkstančiai žmonių.

Sovietmečiu, kadangi prasimušė į visokius tenai valdančius sluoksnius ir Rašytojų sąjungą, Stasė Vaineikienė sugebėjo apie save paskleisti krūvą visokių melagysčių, apsimetinėjimų ir mitų, kurie platinami iki šiol. Bene populiariausias mitas yra apie tai, kad esą ji buvusi knygnešė ir kaip tai esą godojo ir kūrė lietuvybę ir panašiai.

Tai čia prisiminkim, kad lietuviškos spaudos draudimas veikė iki 1904 metų, o šita veikėja gimė 1884 metais. Kai spaudos draudimas buvo nutrauktas, šitai veikėjai buvo 20 metų. Taigi, pati savaime ji apie jokias knygnešystes ji nei negalvojo, o ir šiaip, iki pat 1900 metų mokėsi Lomžoje, Lenkijoje ir netgi išvis nemokėjo lietuvių kalbos. Tarp kitko, tos kalbos ir šeimoje nemokėjo, nes visa šeima buvo lenkiškai kalbanti.

Lietuviškai kalbėti šita Stasė Vaineikienė pramoko tik po to, kai ištekėjo už tokio Liudo Vaineikio, daktaro. Ištekėjo anksti, būdama vos 18 metų, 1902. O štai vat jos vyras, Liudas Vaineikis, išties buvo geras žmogus ir išties lietuivšką literatūrą platino. Už tą buvo carinės valdžios tais pat 1902 metais sučiuptas ir ištremtas, o su juo į tremtį išvažiavusi buvo ir jo žmona Stasė Vaineikienė. Paskui, Tarpukariu, Liudas Vaineikis buvo už tą veiklą apdovanotas, gavo nemažą pensiją, bet vėliau jo nuopelnus sau prisiimdinėjo jo žmona Stasė.

Kol buvo gyvas vyras, Liudas Vaineikis, šita Stasė Vaineikienė nesąmonių dar taip nedarė. Pats Liudas Vaineikis, kad ir gavęs iš Antano Smetonos apdovanojimą ir pensiją, iki senatvės dirbo Palangoje, buvo gana žinomas gydytojas. Liudas Vaineikis numirė 1938 metais, sulaukęs 69 metų amžiaus, buvo gerbiamas žmogus. Tik vėliau, kai Lietuvą užgrobė sovietai, buvo prikurta istorijų, kaip Liudas Vaineikis esą buvo persekiojamas Smetonos, kur tai tremiamas, neleidžiama jam gyventi Palangoje (nors jis tenai kažkodėl ir gyveno, ir dirbo, ir specialią valstybinę pensiją gavo), ir dar pasakojama, kaip esą jis buvo koksai tai ateizmo skleidėjas, nors išties buvo religingas ir jokiu ateizmu anei iš tolo nedvelkė.

Tuo tarpu toji Stasė Vaineikienė, matyt numirus vyrui, ėmė neršti, kaip tai patyliukais susidėjo su komunistais, tai štai taip ir pataikė į tų "rašytojų" tarpą. Todėl, kai 1940 metais sovietai okupavo Lietuvą, šita Stasė Vaineikienė buvo paskirta Palangos burmistre, o tuo pačiu - ir į Liaudies Seimą. O tada - ir į delegaciją, kad atvežtų Stalino saulę.

Pačioje Palangoje Stasė Vaineikienė buvo vadinama kaip Raudonoji Stasė, ta pravardė jai prilipo nenuplaunamai.

Kūrybiniu požiūriu Stasė Vaineikienė buvo tiesiog visiškas nulis, nesugebėjo netgi kažko plagijuoti. Remiama vyro Liudo Vaineikio pinigais, išleidusi buvo keletą savo knygų:

• "Palangos atsiminimai", 1931, memuarai
• "Iš praeities kovų", 1935-1936, trijų dalių memuarai
• "Grafas ir žmonės", 1937, nykus romanas
• "Vaišvila, žemaičių baudžiauninkų vadas", 1938, dar vienas nykus romanas
• "Pabėgėlės užrašai", pabaigta 1939, dar vieni memuarai, bet knyga neišleista, nes visus užpiso tie jos memuarai, o vyro pinigų jau nebuvo, nes jis buvo numiręs. Dėl šitos knygos paskui ji visiems aiškindavo, kad būktai kaip tai ideologiškai ko tai ta knyga neatitiko, todėl esą ją kas tai uždraudė. Išties ji tiesiog buvo šūdas, jos ir sovietai neišleido, nes ji per daug buvo šūdas, nepadėjo nei tai, kad pati Vaineikienė prie sovietų gavo daug valdžios ir įtakos.

Stasė Vaineikienė numirė 1946 metais, taip ir nepalikusi po savęs nieko gero, nes nieko gero nesukūrė, o tiktai Lietuvą pardavė. Geras pavyzdys, kaip nieko verti asmenys gali padaryti bet kokias šunybes, kad tik pasijustų kažkuo išskirtiniais.