Skėriai

Skėriai - tai tokie į žiogus labai panašūs vabzdžiai, kurie, skirtingai nuo žiogų, skraido. Skėriai yra žinomi tuo, kad sugeba prisidauginti tiek smarkiai, kad nuėda visiškai visus augalus, viską paversdami į dykumą. Su skėriais siejami daugelis didžiausių badmečių, įskaitant ir patį didžiausią žmonijos istorijoje badą, kurį sukėlė keturių kenkėjų kampanija, kurią Mao Dzedunas vykdė per savo Didyjį šuolį.

Skėriai nuo seno žinomi savo nepaprastai dideliu gebėjimu daugintis bei nepaprastu savo ėdrumu. Įprastomis sąlygomis skėriai yra labai panašūs į tiesiog nešokinėjančius, o daugiau ropinėjančius žiogus. Tačiau kartais, jei susideda tinkamos sąlygos, skėriai gerokai pakinta, ima daugintis nežmoniškais tempais, pasidaro nepaprastai ėdrūs, pailgėja jų sparnai ir jie ima didžiuliais būriais migruoti, pakeliui nuėsdami visus augalus. Tokiais atvejais skėriai tampa realia katastrofa.

Skėrių dauginimosi ypatybės

Skėriai išties yra tiek artimi įprastiems žiogams, kad kai kuriose šalyse netgi nėra atskiro pavadinimo skėriams ir žiogams - ir vieni, ir kiti vadinami tuo pačiu vardu. Pvz., anglų kalba teturi žodį "grasshopper", reiškiantį ir skėrius, ir žiogus, o žodis "locust" reiškia tik tuos buitiškai įvardinamus skėrių atvejus ar rūšis, kur būna tie migruojantys, skraidantys skėrių debesys. Galima tarti, kad skėriai yra tiesiog žiogų pošeimis.

Esminis skėrių skirtumas nuo įprastų žiogų yra tai, kad jie gali gyventi ir daugintis dviem fazėmis, t.y., dviem režimais - vienišu ir bendruomeniniu. Migruojantys skėriai vietoje įprasto čirpimo skleidžia garsą, kuris panašesnis į tarškėjimą, todėl dar būna vadinami tarkšliais.

Įprastas skėrių gyvenimo režimas yra toksai, kur skėrys gyvena kaip įprastas žiogas, dauginasi negreitai, jokio kenksmingumo aplinkai nekelia ir yra tiesiog geras maistas visokiems paukščiams, pvz., žvirbliams. Tai taip vadinamas vienišų skėrių arba solitarnė forma. Šios formos skėriai yra daug didesni, paprastai būna žalios spalvos.

Tais atvejais, kai maisto yra itin daug ir sąlygos daugintis yra geros, skėriai gali prisidauginti daug didesniais kiekiais. Kadangi kaip ir žiogai, taip ir skėriai kelia triukšmą, ieškodami sau seksualinių partnerių (t.y., čirpia), jie to čirpimo išgirsta tiek, kad jų smegenyse ima gamintis per daug didelis kiekis serotonino. Dėl serotonino pertekliaus skėriai ypatingai susižadina ir tada pereina į nevaldomai greito dauginimosi ir ėdrumo režimą. Tai reiškia, kad labai greitai tų skėrių pasidaro dar daugiau, jie dar daugiau tarkši, dėl to dar labiau pakvaišta ir taip toliau. Galų gale dauginimasis pasidaro absoliučiai nevaldomas.

Esant tokioms sąlygoms, jei dar ankstyvoje augimo stadijoje skėriai pakliūna į tokią būseną su serotonino pertekliumi, jų vystymasis irgi pakinta: jie užauga daug mažesni (pusantro karto trumpesni, apie du-tris kartus lengvesni), būna rudos spalvos, turi gerokai ilgesnius sparnus. Tokie skėriai vadinami bendruomeniniais, migruojančiais - tai gregarinė forma.

Tokioje gregarinėje formoje skėriai pasidaro kraštutinai ėdrūs, dauginasi nežmoniškai greitai ir didžiuliais debesimis migruoja, ieškodami vis naujo ir naujo maisto. Būtent tokios gregarinės formos skėrių debesys sugeba visiškai nuėsti milžiniškus augmenijos plotus, sukurdamos tikras dykumas ir sukeldamos didžiulius badmečius.

Skėrių dauginimasis

Atradę maistingą tuščią plotą, skėriai jame ėda ir dauginasi. Reprodukcinis skėrių ciklas nėra labai greitas: patelė į sausą gruntą, į saugias vietas padeda kiaušinius. Kiaušinius deda grupėmis maždaug po 50, dažniausiai vienu kartu netoli viena nuo kitos padėdama keletą tokių kiaušinių grupių. Jau po 10 dienų iš jų išsivysto nimfos, kurios atrodo panašiai, kaip suaugę vabzdžiai, tik neturi sparnų. Augdamos, nimfos penkis kartus, kas 5-6 dienas keičia savo kiautą, kol po penkto keitimo tampa beveik suaugusiais, pilnaverčiais vabzdžiais, turinčiais sparnus. Po septynių dienų šie vabzdžiai suauga tiek, kad jau gali skraidyti, o dar po savaitės - gali ir daugintis.

Taigi, pilnas skėrio augimo ciklas nuo kiaušinio iki suaugusio besidauginančio vabzdžio užtrunka maždaug 50-60 dienų. Kitaip tariant, tipiška Lietuvos vasara būtų pakankama vienai skėrių kartai užaugti, tačiau antroji karta jau nespėtų lytiškai subręsti, nes vasara būtų pasibaigusi ir ateitų šalčiai.

Lytiškai suaugę skėriai gyvena maždaug apie 2-3 mėnesius, visą tą laiką jie poruojasi, o patelės deda kiaušinius, todėl netgi paskira patelė per tą laiką gali susilaukti tūkstančių ar netgi dešimčių tūkstančių palikuonių. Tai jau reiškia, kad antroji skėrių karta gali būti neįtikėtinai gausi: kiekvienas iš tūkstančio pirmos kartos patelės palikuonių laisvai susilaukia dar tūkstančio palikuonių.

Tai reiškia, kad jei šiltas metų periodas tęsiasi 4-5 mėnesius ar ilgiau, iš pavienės skėrių poros gali susidaryti milijonas lytiškai subrendusių ir dar toliau besidauginančių skėrių porų. Milijonas skėrių per savo gyvenimą suėda maždaug vieną toną maisto. Tai reiškia, kad pavienė pora skėrių per vasarą gali nusiaubti šiokį tokį lauką augemijos.

Migracijos metu skėriai paprastai prisidaugina nepaprastai dideliais kiekiais, jų paskiri migruojantys debesys neretai būna kelių kilometrų skersmens ar didesni. Jei skėrių kiekis būna ypatingai didelis, debesys gali jungtis į dar didesnes grupes, kurių bendras skersmuo gali siekti šimtus kilometrų ar daugiau.

Tokios grupės, nuėdusios visą augmeniją vienoje vietoje, pakyla ir skrenda pavėjui gana nemažus atstumus, ieškodamos naujų vietų. Per dieną debesis gali nuskristi maždaug nuo 5 iki 150 kilometrų. Dienos skrydžio nuotolis priklauso nuo vėjo greičio bei nuo to, kiek greitai skėriai suranda naują, kitų skėrių dar neužsėstą maistingą plotą. Tokiame plote nusėdę skėriai viską ėda, deda kiaušinius, o paskui vėl skrenda į naujas vietas.

Skėrių antplūdžiai

Paprastai pavienis skėrių plitimo židinys per vieną pilną dauginimosi ciklą paskleidžia skėrius 300 kilometrų atstumu, tačiau jei sąlygos geros, plitimas gali būti ir daug tolimesnis. Dažniausiai plitimo apribojimu tampa skėriais besimaitinantys paukščiai, kurie sunaikina toliau nuskridusius skėrių individus, todėl išgyvena ir toliau dauginasi tik tie skėriai, kurie skrido dideliais spiečiais.

Jei skėrių židinys ilgesnį laiką lieka nesunaikintas, o sąlygos išpuola geros (daug augmenijos), skėrių dauginimasis gali pasiekti katastrofiškus mastus, nusiaubdamas ištisas valstybes. Būtent su tokiu nevaldomu skėrių dauginimusi siejamas tokių dykumų, kaip Sachara susidarymas, o taip pat ir ištisinė dykuma Arabijos pusiasalyje. Šios vietovės yra skėriams ypatingai tinkamose zonose, tad net jei per ilgesnį laiką kuriose nors vietose užauga augmenija, po kiek laiko ją nuėda atskridę migruojančių skėrių debesys. Išnaikinus augimeniją, augimui tinkamas žemes užpila dykumos ir augmenija nustoja augti.

Tuo atveju, kai spiečius naikinančių paukščių nėra, lengvai išgyvena ir pavieniai individai, o tai reiškia, kad efektyvus skėrių plitimas gali padidėti dešimtį ar daugiau kartų. Panašus skėrių plitimas vyko 1959 metais Kinijoje, po to, kai 1958 metais Mao Dzedunas surengė keturių kenkėjų kampaniją ir išnaikino žvirblius. Skėriai galėjo daugintis visiškai netrukdomai ir momentaliai sukėlė milžinišką badą, per kurį mirė apie 40 milijonų žmonių.

Kartais, esant stipriems vėjams, skėrių spiečius gali būti pakeltas gana aukštai į orą ir nuneštas net už kelių tūkstančių kilometrų. Tokiais atvejais susidaro "iš niekur" atsiradusių skėrių fenomenas. Tokie skėrių spiečiai paprastai būna nedideli, užkloja plotą, siekiantį iki kelių hektarų, tačiau tame plote spėja nepaprastai greitai (per kelias dienas) nuėsti augmeniją, sukeldami dideles bėdas paskiriems ūkininkams, o iš pridėtų kiaušinių paskui auga ir auga vis nauji skėriai, tad netgi jei aplinkiniai laukai ir išlieka, ir paukščiai tuos skėrius lesa, vis nauji skėriukai išėda augmeniją visiškai, laukas būna sunaikintas.

Senovėje tokie iš toli atkeliavę skėrių spiečiai būdavo laikomi dangiška bausme, kuri ką nors nubaudė, pvz., tam tikrą ūkininką ar kaimą. Kitais atvejais tokie skėrių spiečiai būdavo laikomi raganavimo pasekme.

Skėriai Lietuvoje

Lietuvoje gyvena apie pora dešimčių skėrių rūšių, tačiau kadangi žiemą jie didžiąja dalimi išmiršta, o vasara čia per trumpa, tai ir skėriai čia neprisidaugina. Nors iš istorijos yra žinoma, kad buvo atvejų, kai iš tolimų Pietų šalių ir į Lietuvą atskrisdavo migruojančių skėrių būriai, kurie nuėsdavo laukus. Tačiau tokie atvejai būdavo labai retos išimtys, o atskiridę būriai nebūdavo tokie dideli, kad sukurtų didelius nuostolius, būdavo fiksuojami tik pavieniai skėrių nuėsti laukai.

Tačiau šylant klimatui, tikėtina, kad dideli skėrių antplūdžiai gali pasiekti ir Lietuvą. Jau senokai pastebėta, kad pietų kraštuose po truputį vystosi atsparesnės pesticidams skėrių rūšys, o kai kurie skėrių antplūdžiai dar senais laikais nusiaubdavo ir Pietų Europa šalis. Kaip pvz., būdavo atvejų, kur skėriai masiškai nuėsdavo laukus Pietų Italijoje, Graikijoje, Moldavijoje ar Ukrainoje.

Šios seniau patirdavo ribotus nuostolius tik dėl to, kad pakankamai karštos ir drėgnos vietos nėra labai didelės, skėrių spiečiai nespėdavo pasiekti milžiniško lygio. Tačiau dėl klimato atšilimo skėriams daugintis tinkamos zonos jau per artimiausius kelis dešimtmečius gali išsiplėsti maždaug 1000km į Šiaurę, o tai reikštų, kad ir Europoje gali susidaryti sąlygos, kurios skėriams būtų tiek pat tinkamos, kaip ir Afrikoje ar Artimuosiuose Rytuose.

Tokiu atveju dideli skėrių spiečiai galėtų pasiekti ir Lietuvą, sukeldami nemažus nuostolius žemės ūkiui.

Skėriai ir jų maistinis panaudojimas

Skėriai yra vieninteliai vabzdžiai, kuriuos galima valgyti pagal kašrutą, t.y., yra košeris. Visi kiti vabzdžiai yra draudžiami, nes žydai negali valgyti vabzdžių.

Kodėl negalima valgyti vabzdžių - kaip ir natūralu, nes vabzdžiai, pvz., musės ar tarakonai platina daugybę infekcijų, o kašrutas ir yra rinkinys tradicinių, empirinių taisyklių, kurios didžiausia savo dalimi apsaugo žmones nuo užsikrėtimų ir apsinuodijimų. Bet kodėl galima valgyti skėrius? Ogi dėl to, kad jei užeina skėriai, jie išnaikina visiškai visą augaliją, todėl žmones ištinka badas. O bado metu galima valgyti viską, kad tik išgyventum. O kad nereikėtų spręsti ir aiškintis, tai kašrute ir buvo įvesta viena, visada galiojanti nuostata: skėrius galima valgyti, jie yra košeris.

Savo skoniu kepti skėriai primena siemkas ir yra visai skanūs, tinka prie alaus, kaip užkanda.