RISC-V

RISC-V - tokia dabar kažkiek paplitusi procesorių architektūra, kuri atsirado vietoje MIPS architektūros, kai šią kūrusi kompanija sugalvojo, kad visi turi mokėti labai daug pinigų už tai.

Kadangi MIPS architektūra tikrai buvo labai gera, tai daugelis kompanijų ir mokėjo, tačiau vieną dieną nutiko tokia istorija, kad toksai Berklio Universitetas užsimanė studentams šitą architektūrą dėstyti ir duoti tiems studentams kurti patiems procesorius, remiantis šita pat architektūra. Tai MIPS užsiprašė trijų milijonų dolerių, ir štai čia jiems nenuskilo.

Firmelės vadukai nepagalvojo, kad tas universitetas yra ne tik vienas iš žinomiausių pasaulyje pagal IT inovacijas, bet dar ir žinomiausias pagal sugebėjimus pačiam susiklonuoti ir susikurti daug geresnius analogus bet kam, už ką yra paprašomas susimokėti. Tai savo laiku šitas universitetas netgi UNIX sistemai pats analogą susikūrė, žinomą, kaip BSD - ir tai buvo žymiai geriau, nei originalas.

Tai dar pridėkim, kad ir procesorių kūrime Berklio Universitetas jau buvo smarkiai pagarsėjęs, ir būtent čia buvo sukurti Sparc procesoriai, kurie irgi pasižymėjo kraštutinai geru našumu ir taip pat buvo labai geri RISC. Tai vat čia jau suprantat, ko reikėjo tikėtis.

Tai štai čia taip pat ir nutiko - Berklio Universiteto chebra pavarė. Ir taip gavosi procesoriai, kurie beveik kaip tie patys MIPS, ir su galimybe transliuoti softą iš vienų procesorių kitiems, ir taip toliau, bet kartu papildomai supaprastinti, o kartu ir greitesni. Tai reiškia, kad procesorius gaunasi pigesnis, mažiau energijos naudojantis ir greitesnis. Aišku, kaip seka iš pavadinimo, bendrai tai yra RISC tipo architektūra, bet kad ir MIPS yra RISC, tai čia tiesiog RISC-V, nes vat kitoksai RISC.

Oficialiai RISC-V vadinasi "Risc-five", bet žinantys sako, kad tai "Risc-Vector", nes procesoriai kurti, stengiantis geriau optimizuoti nuoseklių (neparalelizuojamų) skaičiavimų vykdymą, kame itin stiprūs ir buvo tie MIPS procesoriai.

Kaip ir senesni MIPS, šita RISC-V architektūra leidžia kurti ir procesorius, kurie būtų skirti itin mažiems, pigiems prietaisams, naudojantiems mažai operacinės atminties, visokiems mikrokontroleriams, bet kartu leidžia ir kurti procesorius, kurie būtų kraštutinai aukšto našumo, tai yra skirti superkompiuteriams.

Nu vat, štai jums ir prašom, štai kaip gaunasi, kai ką nors pernelyg didelis godulys užvaldo. Gaunasi, kad dalykas pasidaro nebereikalingas.

Dar bus matyt, ar RISC-V kada tai išstums ARM architektūras...