Psichoanalitinė trejybė

Psichoanalitinė trejybė - tai trys esminės žmogaus psichikos dalys, turinčios skirtingas funkcijas, gebėjimus ir panašiai. Šitoji trejybė iš esmės yra visos psichoanalizės beigi transakcinės analizės pagrindas, tik skirtingai įvardintos. Dar kitose psichologijos kryptyse šita trejybė irgi egzistuoja, tik kad neturi aiškesnio įvardinimo.

Psichoanalitinė trejybė yra štai tokia:

• Ego - tai ta protingoka žmogaus dalis, kuri moka mąstyti, bet nelabai susigaudo vertybėse ar emocijose, yra gana silpna
• Superego - kiek durnoka, bet galingesnė, šabloniškai mąstanti dalis, kurioje nusėdę visokios vertybės, moralė, etika, sąžinė ir panašiai
• Id - pati galingiausia, visai įgimta, instinktyvi dalis, kurioje yra emocijos, instinktai ir šiaip visokie potraukiai

Psichoanalizėje laikoma, kad neurozės kyla iš to, kad tarpusavyje bendros kalbos neranda ir kažkaip konfiktuoja šitos trys asmenybės dalys. O psichoterapijos tikslas - tai tas dalis sutaikyti taip, kad joms pasidarytų gera būti kartu.

Kadangi Sigmund Freud sugalvoti psichoanalitinės trejybės pavadinimai buvo nelabai protingi ir kiek durnoki bei visus balamutinantys, tai vienas iš vėlesnių psichoanalitikų, Eric Berne, kurdamas transakcinę analizę (tokia modernesnė psichoanalizės kryptis), sudėliojo kiek kitokius pavadinimus ir paaiškinimus, kurie suprantamesni normaliems žmonėms:

• Suaugęs - protingai mąstanti, racionali, logiška, bet neemocinga ir vertybėmis sunkiai besiremianti asmenybės dalis
• Globėjas (kartais klaidingai verčiamas kaip "Tėvas") - vertybinė, morali, patyrimais ir vertinimais paremta asmenybės dalis
• Vaikas - instinktyvi, vaikiška, kvailiojanti, emocinga ir natūraliai įgimta asmenybės dalis

Čia kaip matome, tiesiog kitaip parinkti pavadinimai viską labai gražiai paaiškina ir visa ta psichoanalitinė trejybė pasidaro visiškai aiški.