Prievartiniai skiepai

Prievartiniai skiepai - tai tokie skiepai, kurie suleidžiami per prievartą. Kitaip tariant, suleidžiami, nepaisant žmogaus pasipriešinimo ir nenoro skiepytis.

Šiuo metu Lietuvoje jokių prievartinių skiepų nėra, nors marsiečiai bei kiti antivakseriai labai daug apie juos rėkia.

Kas nėra prievartiniai skiepai, o yra tik privalomi skiepai?

Reikia suprasti, kad prievartiniai skiepai labai smarkiai skiriasi nuo alternatyviai privalomų skiepų, tam tikriems atvejams privalomų skiepų ir netgi nuo visuotinai privalomų skiepų. Skirtumai yra tokie:

• Alternatyviai privalomi skiepai reiškia, kad gali pasirinkti skiepijimą arba kitą opciją, pvz., testavimą, kaip alternatyvą. Jei pasirenki alternatyvą - skiepytis nereikia.
• Tam tikriems atvejams privalomi skiepai reiškia, kad skiepai yra privalomi tam tikriems konkretiems atvejams, pvz., visiems žmonėms, norintiems dirbti medicinos ar maitinimo įstaigose. Tačiau jie nėra privalomi kitiems žmonėms.
• Visuotinai privalomi skiepai reiškia, kad visiems privalomi, tačiau prievartinio skiepijimo visvien nėra, o yra tiesiog, pvz., administracinio poveikio priemonės, tarkim, baudos ar kokių nors išmokų apribojimas ir panašiai tiems, kas nesiskiepija.
• Tam tikriems atvejams alternatyviai privalomi skiepai reiškia, kad tik daliai atvejų, o ir tai su alternatyva, galima skiepytis ar galima nesiskiepyti, bet testuotis. Lietuvoje galiojantis galimybių pasas yra tokie tam tikriems atvejams alternatyviai privalomi skiepai.

Kas gi tada išties yra prievartiniai skiepai?

Prievartiniai skiepai yra tokie, kur žmogui duodamas pasirinkimas: arba skiepytis pačiam, arba būti paskiepytam per prievartą.

Tokie skiepai taikomi tik absoliučiai išimtiniais atvejais ir tiktai plintant ypatingai pavojingoms epidemijoms.

Vienintelė vieta, kur dabar pasaulyje taikomi prievartiniai skiepai - tai Kongo Demokratinė Respublika, kur prievartiniai skiepai naudojami kai kuriuose valstybės rajonuose, kuriuose plinta ebola. Kadangi mirštamumas nuo ebolos kai kuriais atvejais gali pasiekti virš 80%, ir netgi ten, kur yra labai geras gydymas, būna mažiausiai apie 30%, tai pasirinkimo paprastai nebūna: jei epidemija plinta, imamasi pirmiausiai žiaurių karantino priemonių, o paskui - ir prievartinio skiepijimo.

Skiepijant per prievartą, žmonės tiesiog suvaromi prie skiepų punkto ir eina patys, o jei kas nors neina - tai kareiviai sučiumpa, duoda lazdų per užpakalį, kad žmogus nesipriešintų, suskiepija ir tada paleidžia.

Kadangi Kongo Demokratinėje Respublikoje antivakserių judėjimai yra įsisiautėję tiek, kad ginkluojasi ir žudo medikus, nesiskiepijimas priveda prie to, kad išmiršta ištisi kaimai. Antivakseriai tada pradeda aiškinti, kad tuos kaimus išnuodijo medikai.

Tuose Kongo Demokratinės Respublikos rajonuose, kur būdavo vykdomas prievartinis skiepijimas, ebola plisti nustojo, o antivakseriai išnyko. Pastebėtas fenomenas, kad netgi per prievartą skiepyti žmonės po kiek laiko tampa aršiais skiepų šalininkais, kai pamato, kad patys išgyveno, o kokie nors kiti kaimai išmirė. Kai kurie tokie žmonės vėliau stoja savanoriais į KDR kariuomenę ir šaudo antivakserius.

Taigi, grįžtant nuo Kongo Demokratinės Respublikos prie Lietuvos, turime pabrėžti, kad Lietuvoje jokio prievartinio skiepijimo nėra.