Prapiskė

Prapiskė - taigi išties labai juokingas toks žodis, betgi išties visai nejuokingas.

Taigi būdavo sovietmečiu toksai užburtas ratas: jei turi pase štampą su prapiske, kad gyveni kažkokioje vietoje, tai tiktai tada ir gali susirasti darbą, kur nors įstoti ar išvis likti nesuimtas. Nes be to štampo - tai reiškė, kad esi bomžas, ir dar neregistruotas, nes atatinkamo štampo apie bomžumą nėra! O tai jau dar didesnis nusikaltimas, nei būti bomžu! Nes taip griauni sistemos principus!

Tai vatgi, grįžtant prie užburto rato: jei neturi prapiskės, negali gauti darbo ir būti užregistruotas kokioje nors gyvenamoje vietoje. O jei neturi darbo ir nesi užregistruotas kokioje nors gyvenamoje vietoje, tai negali gauti prapiskės. Ir taip toliau. Taip kad jei kažkaip dingo prapiskė, tai reiškia, kad pyzdec tau. Ir nieko čia nepadarysi. Ir kai neturi prapiskės, tai tave pagauna mentai ir įstato į pasą antspaudą, kad esi bomžas. O kai esi bomžas - tai jau tada visai pyzdec, nes už bomžavimą - tiesiai į kalėjimą, pagal BK straipsnį, užsivadinantį "veltėdžiavimas". Tas straipsnis įgyvendino konstitucinę SSRS teisę į darbą. Todėl bomžų tais laikais nebuvo ir darbą turėjo visi. O kas neturėjo - tas sėdėjo.

Tai čia vat dabar galim ir etimologiją viso to žodžio išvesti: prapiskė - tai nuo žodžio "prapisti". Kitaip tariant, jei tave prapiso, tai viskas gerai, o jei neprapiso, tai sėdi į kalėjimą. Tokie vat buvo laikai. Ir nieko čia nepadarysi.

Bet visumoj propiske buvo reguliuojamas gyventojų skaičius, tik neypatingai aišku pagal kokius kriterijus. Vat ir nesusigrūdo visi į Vilnių ar Kauną, bo čionais prapiskės be blato sunkiai gausi būdavo. Ar tai gerai ar blogai spręskite patys. Beje, ne visi grįžę iš kurortų, sanatorijų bei pramogų parkų po tėvelio Stalino mirties galėjo gauti prapiskę Lietuvoje. Tokiu būdu tautiečiai, kalbama, stengėsi pakliūti nors į Latviją ar kaimyninę Baltarusiją, idant būtų netoli savo teisėtų namų ir pažįstamų veidų.