Plokštelės

Senovinė gramofono plokštelė atrodo beveik taip pat, kaip įprastas vinilas, tačiau matosi, kad joje nėra jokių koncentrinių tamsesnių takelių, o yra tik vienas gabalas, nes tik tiek ir telpa - 2-3 minutės muzikos.

Įprastas vinilas - matosi aiškūs tamsesni koncentriniai takeliai, kurie yra tarpai tarp dainų. Tai vienas būdingiausių požymių, pagal kuriuos galima atskirti normalų vinilą nuo gramofono plokštelės. Į normalų 33 greičio vinilą telpa apie 5-7 kartus daugiau muzikos, nei į gramofono plokštelę.

Plokštelės - tai tokie disko pavidalo plastmasiniai daiktai, į kuriuos senovinėje senovėje buvo įrašoma muzika. Tokie daiktai būdavo gaminami iš kažkokių tai sakų, tai būdavo brangūs, tačiau jais grodavo pirmi garso atkūrimo įrenginiai pasaulyje - gramofonai. Vėliau plokštelės tobulėjo, o galų gale iš jų išsivystė ir vinilai.

Galima sakyti taip, kad plokštėlė - tai šiaip kažkoksai plokščias daiktas, o vat vinilai - tai jau toksai pagerintas daiktas. Senovines gramofono plokšteles groja gramofonai, o dabartinius vinilus groja patefonai.

Kaip vadinti plokšteles lietuviškai

Jei nesate kalbainis, geriau čia neskaitykite, nes pasijusite blogai.

Dar būdavo ir kitų plokštelių, pvz., CD - apie juos kalbainiai aiškino, kad tai esančios kompaktinės plokštelės, nes esą sakyti žodį "diskas" negerai ir negalima, nes diskai lietuvių kalboje neegzistuoja. Nėra tokio daikto, kaip diskas, nes jis tik kitose pasaulio vietose būna, bet ne Lietuvoje. Taip diskai irgi transformavosi į plokšteles.

Mes gi čia pabrėžiame, kad nuosekliai liurbinant lietuvių kalbą, negalima sakyti ir žodžio "kompaktinės", nes šitas žodis irgi visaip negražus. Reikia sakyti "mažosios plokštelės", nes tik šitos plokštelės yra mažos, o visos kitos yra didelės.

O jei kas nors išvedžios kad esą yra kokie tai singlai, kurie esą irgi maži, tai čia iš anksto jums pasakysime, kad "singlas" irgi yra nelietuviškas žodis, nes reikia sakyti "vienetukas". Taigi, nemokėdami lietuviškai gražiai kalbėti, nemokykit tą dalyką geriau išmanančiųjų!

Dar kiti asmenys siūlo plokšteles vadinti albumais, bet tai yra nesąmonė, nes visi žino, kad albumai yra skirti tiktai fotografijoms laikyti, o plokštelės neturi fotografijų, jos išvis yra su muzika ar kitais garso įrašais. Kaip galima garso įrašą įtalpinti į kokį tai daiktą, kurį kažkur būtų galima padėti? Taigi nesąmonė visiška. Prašome nedarkyti lietuvių kalbos ir nešnekėti mums čia nesąmonių.

Įvairios plokštelių rūšys

Iš esmės, yra trijų rūšių plokštelės (nors būta ir kitų bandymų kurti kitokias):

• 78 apsisukimų per minutę - tai gramofono plokštelė su grubiais plačiais takeliais, kurių platumas toks, kad vien iš tų takelių jau galima visai girdimu garsu atkurti muziką, netgi be jokio stiprintuvo, tiesiog mechaniškai. Tokios plokštelės būdavo skirtos gramofonams, tačiau jas moka groti ir kai kurie, ypač senų modelių, patefonai. Būdinga, kad šitos plokštelės yra storos ir sunkios. Kuo senesnės - tuo storesnės ir sunkesnės.
• 45 apsisukimų per minutę - dažniau būna naudojamos muzikiniuose automatuose, singlų formatu. Turi didelę skylę viduryje. Nors teoriškai gali būti gana ilgos, turinčios kokias 3-5 dainas vienoje pusėje, dažniausiai šios plokštelės pasitaiko singlų pavidalo, nes gerai tinka muzikinėms mašinoms.
• 33,3 apsisukimų per minutę - tai taip vadinamos ilgai grojančios plokštelės, nes viena plokštėlės pusė gali sutalpinti iki 22 minučių muzikos, o dvi pusės - net 44 minutes. Tai pagrindinis plokštelių formatas šiais laikais. Tokios plokštelės savo išvaizda panašios į senovines gramofono plokšteles, tačiau yra plonesnės ir talpina kokius 5-7 kartus daugiau muzikos.

Tik antri du formatai yra vadinami vinilais, o kartais ir išvis tik paskutinis formatas ir netgi tik tada, kai tai yra pilno formato, o ne singlo didumo diskas.