Muzikos automatas

Štai taip atrodė ikoniškiausias Wurlitzer Model 1015 aparatas, sukurtas ir paleistas į gamybą 1946. Šis aparatas ir buvo gražus, ir švietė, ir galėjo paleisti 24 skirtingas dainas. Vėlesni įvairių firmų aparatai jau būdavo mažiau išsiskiriantys, ne taip gražiau šviesdavo, o laikui einant vis labiau panašėjo į paprastas kampuotas dėžes. Kitą vertus, vėlesni aparatai siūlydavo daug daugiau dainų, kai kurie net 100 ar dar daugiau.

Muzikinis automatas arba muzikos mašina (anglų kalba vadinamas Jukebox) - tai toksai gana didelis agregatas, kuris leidžia mygtuko paspaudimu paleisti groti tam tikrą norimą dainą, o jei tiksliau - tai sugroti tam tikrą konkrečią plokštelę. Savo esme tai yra sudėtingas didelės dėžės pavidalo patefonas su mygtukais.

Nors Lietuvoje tokie automatai taip ir liko nežinomais dėl to, kad buvo sovietmetis, kada, kaip žinia, prie ruso buvo geriau, o todėl niekam tie muzikos automatai netrukdė, visvien dabar jie jau po truputį tampa praeities kultūros dalimi.

Muzikos aparatų sandara ir naudojimas

Savo esme muzikinis automatas - tai tam tikra plokštelių grojimo mašina, kur kiekviena plokštelė yra singlas, t.y., susideda iš vienos dainos. Kiekviena plokštelė šitame automate turi savo vietą ir tą vietą atitinkantį mygtuką. Paspaudus mygtuką, automatas paima tą plokštelę, sugroja ir grąžina į vietą atgal. Plokštelės paprastai laikomos kokioje nors apvalioje lentynoje, kuri, paspaudus mygtuką, pasisuka ir leidžia aparato mechanizmui ištraukti tinkamą plokštelę.

Sugrojus plokštelę, aparatas gali nutilti ir tylėti ar automatiškai groti kokią nors kitą plokštelę - priklausomai nuo to, kaip sureguliuotas.

Kadangi tokiam aparatui reikalinga gana sudėtinga ir subtili mechanika, tai aprato kaina niekada nebūdavo maža. Kad mechanika būtų bent kiek stabilesnė, paprastai būdavo naudojamos plokštelės su plačia skyle - t.y., tipiniu atveju tai būdavo 45 greičio singlai, kuriuose telpa tik viena daina. Tokie singlai su plačia skyle geriau tinka automatinėms mašinoms, nes didelė skylė gali daug geriau atlaikyti mechanines lenkimo apkrovas (plokštelė nelūžta).

Paprastai tokie muzikos automatai būdavo visokiuose kabokuose, o veikė labai paprastai: įmeti monetą, o tada ir gali paspausti mygtuką. O tada ir sugroja automatas tą dainą, kurią tu norėjai. Ta proga gali, pvz., pašokti su pana ar padainuoti ką nors. Muzikos mašinos, nors ir būdavo brangios, gan greitai atsipirkdavo, nes žmonės visada mėgo muziką.

Didesnioji dalis muzikos mašinų turi ir dar vieną savybę - jos sugeba skaičiuoti, kiek kartų kuri plokštelė buvo pergrota. Taigi, šitokiu būdu kaboko savininkas gan greitai pamato, kokie gabalai einami (už juos žmonės moka pinigus), o kokie nėra klausomi. Vietoje neklausomų plokštelių tada įdedamos kitos. Dėl tokio

Muzikinių automatų istorija

Pirmieji muzikos automatai atsirado dar 1927 metais, tačiau buvo gana jautrūs, brangūs, o grojo tyliai, nes neturėjo jokio stiprintuvo. T.y., šitai buvo iš esmės tiesiog dideli ir komplikuoti gramofonai. Išplito tokie automatai apie 1933 ir labiausiai todėl, kad jau būdavo su stiprintuvais ir garsiakalbiais, t.y., grodavo daug kartų garsiau, nei eilinis gramofonas.

Realiai ikoniškais ir muzikos mašinų perversmą padariusiais automatais buvo Wurlitzer Model 1015 aparatai, pradėti gaminti 1946 metais. Šių apratų prigaminti buvo gan dideli kiekiai, o patys aparatai dar mokėjo ir visaip šviesti spalvotomis lempomis, kad labiau atkreiptų kaboko svečių dėmesį. Nors tokių aparatų išlikę gan daug, dėl gražios išvaizdos jų kaina irgi nemenka. Labai gerai išsilaikęs ir tvarkingai grojantis aparatas gali kainuoti daugiau kaip 3000 dolerių.

Visi kiti apratai išties buvo bandymai kaip nors atkartoti šių pasisekimą ir kaip nors tą pagerinti, tačiau savo išvaizdos ikoniškumu taip ir neprilygo. Taigi, dabar netgi gaminamos Wurlitz aparatų kopijos, atrodančios praktiškai taip pat, bet grojančios netgi geriau. Tačiau neoriginalios.

Vėlesnių laikų muzikos automatai būdavo parduodami dar didesniais kiekiais, tačiau išvaizda darėsi vis panašesni į paprastas primityvias dėžes. Apie 1990 metus tie aparatai atrodydavo tiesiog kaip tokios spintos su mygtukais ir todėl kėlė daug mažiau džiaugsmo, nors grodavo ir daug garsiau. Iki pat savo egzistavimo galo tie automatai buvo vienas iš būtiniausių daiktų JAV kabokuose (nors Europoje taip smarkiai niekad neišplito). Tiesa, tie patys aparatai visada turėjo vieną bėdą - dėl komplikuotos mechanikos dažnai gesdavo ir visaip strigdavo.

Galų gale visai tuos aparatus išstūmė kompiuterinės sistemos, grojančios MP3 failus. Tokios sistemos leisdavo rinktis iš praktiškai neriboto kiekio muzikos, o kainavo mažai ir neturėjo subtilios, dažnai gendančios mechanikos.