Gramofono plokštelės

Gramofono plokštelė atrodo labai panašiai, kaip įprastas vinilas, tačiau yra 2-3 kartus storesnė. Taip pat matosi ne visai patikimas bet dažniausiai pasitvirtinantis požymis: visi takeliai yra kaip vienas gabalas, nėra koncentrinių tamsesnių apskritimų, žyminčių tarpus tarp dainų (paprastame vinile jų būna bent keletas), o yra tik vienas gabalas, nes tik vienas 2-3 minučių gabalas čia ir telpa.

Itin senų laikų gramofono plokštelės, gamintos apie 1900 metus, buvo pastebimai mažesnio skersmens, tačiau ypatingai storos.

Gramofono plokštelės - tai tokios senovinės plokštelės, padarytos iš kažkokios neaiškios senovinės plastmasės - šelako, ir skirtos gramofonams. Pasižymi labai dideliu atkūrimo greičiu - 78 apsisukimai per minutę, o taip pat labai giliais ir plačiais takeliais. Tie takeliai tokie platūs ir gilūs, kad garsą iš tokios plokštelės galima atkurti tiesiogiai, mechaniškai, nenaudojant jokio stiprintuvo.

Savo išvaizda gramofono plokštelės primena įprastus vinilus, tačiau į vieną pilno dydžio (12 colių arba 30cm) gramofono plokštelės pusę telpa vos vienas apie 2-3 minučių trukmės gabalas. Taigi, viena plokštelė - dvi dainos po 2-3 minutes. Maždaug tiek telpa į naujesnių laikų 45 greičio singlą ir dvigubai tiek telpa į naujesnių laikų 33,3 greičio singlą.

Iš principo, tas takelių plotis ir gylis yra toksai didelis, kad yra žinomas vienas senovinis namudinio grojimo hakas: gramofono plokštelė užmaunama ant pieštuko ir vienas žmogus, ją taip užmovęs, pastato pieštuko galą ant stalo, kitą galą laikydamas su ranka, o su antra ranka suka ratu, taip kad vienas apsisukimas užimtų truputį mažiau, nei sekundę (tam verta turėti laikrodį su sekundine rodykle). Tuo tarpu kitas žmogus paima paprastą siuvimo adatą, pasmeigtą ant standaus popieriaus (vatmano), kad gautųsi iš to popieriaus kaip ir rankenėlė, ir su ta rankenėle veda per takelius, švelniai laikydamas, t.y., savo ranką su popieriuku naudoja vietoje tonarmo. Ir šitaip grojant visai grojasi ir girdisi aplinkiniams. Nelabai gal garsiai, bet galima klausyti.

Dar kiti anais laikais išvis įsigudrindavo dar geriau - nusikramtydavo savo nagą, kad ant nago krašto gautųsi plona aštriu galu atplaiša ir grodavo savo paties nagu. Įmanoma būdavo groti ir netgi neapkramtytu nagu, tačiau garso kokybė tada jau būdavo daug prastesnė, o ir pavykdavo šitai tik tiems, kieno nagal labai ploni. Bendrai atkūrimas nago atplaiša buvo geresnis, nei paprasta siuvimo adata, nes nagas vibracijas perduodavo tam žmogui tiesiai į kūną, į kaulus, todėl tam nago grojėjui garsas girdėdavos smarkiai garsiau. Aplinkiniai visgi irgi tokį garsą visai girdėdavo, kad ir gana tyliai.

Dėmesio, nebandykite ant gramofonų groti normalių vinilų, nes gramofonas juos labai staigiai sugadins iki tragiško lygio. Bet ant tam pritaikyto patefono, palaikančio 78 greitį, gramofono plokštelės visai gali būti grojamos, jei tik adatą apsuksit į tą, kuri tam greičiui skirta (tokie patefonai turi apsukamas, dvipuses adatas).