Pas Erlicką

Ilgainiui jau ir kavinės iškaba buvo nusilupusi ir taip irgi demonstravo atsilupimą.

Pas Erlicką - dabar jau nebeegzistuojantis kabokas, tipo tokia kavinė, kuri kadaise buvo pusrūsyje pastate, kuris yra priešais Sereikiškių parką ir Bernardinų sodą, kitoje Maironio gatvės pusėje, nu suprantat, toksai kampinis namas, ten dar broma didelė tokia, tai į bromą užėjus, pačioje bromoje kairėje laiptai į apačią, nusileidi - ir tada salė, o paskui maža salikė, kur baras.

Kabokas atrodė gana solidžiai ir prabangiai, bet kartu inteligentiškai, o ne kičiškai, jei taip pagal 1990 metų supratimą žiūrėsim. Žodžiu, liūdnai atrodė. Vasarą atsidarydavo visai neblogą terasą ant šaligatvio, kaip tik šalimais nuolat važiuojančių ir smirdančių mašinų srauto.

Dar čia buvę du tokie paprasti kokteiliai, kurie tipo firminiai. Čia reikia turėt omeny, kad praktiškai bet kokia nesąmonė tais laikais buvo "firminis kokteilis" ar "firminis patiekalas", tai taip ir šitie buvo tokie patys:

• Kokteilis "Erlickas": lygiomis dalimis likeriai "Vanna Tallin" ir "Bailey's" ir degtinė, tai tipo saldus saldus, bet nusigėrimui tai beveik kaip ta pati degtinė tinka
• Kokteilis "Redaktorius": tiesiog paprastas džintonikas su Vilniaus džinu ir su citrina, nes tipo negali gi džintoniko kaip tai normaliai džintoniku pavadint

Dar kažkaip tai su ta kavine buvo susisiejęs toksai laikraštis, pavadinimu Lietuvos Aidas, katras irgi buvo iškilus ir ne taip, kaip kiti laikraščiai. Tai "Lietuvos Aido" redakcija kaip tik buvo viršum šito kaboko, tai vis redaktoriai ir žurnalistai nusileisdavo į apačią ir šitaip savo inteligencijomis padidindavo kaboko dvasingumą.

Taigi vat buvo pigi vieta, pigus alus, pigi arbata (tiems, kas netgi alui pinigų neturi), dar ir pigiai kokį nors karbonadą galima suvalgyti ar bulvinius blynus, o ir bendrai pigu, bet visvien dar ne koksai bomžynas, nes renkasi tokie pusiau inteligentai, kurie ten prie rašymo, prie meno ir panašiai, nesvarbu, kad didele dalimi visvien alkoholikai. Jei inteligentas - tai nesi alkoholiku tol, kol dar nepradėjai butelių rinkti iš šiukšliadėžių.

Dar čia turim pasakyti, kad kabokas "Pas Erlicką" nebuvo visai jau pačiame Bermudų trikampyje, tad netapo tokia visiškai prarasto proto vieta ar šiaip pereinamąja skyle, bet kartu buvo visiškai šalimais, taip kad visai tiko atsipūtimui ir prasitrynimui kažkur šalia tų vietų, kur visi tūsinasi pilnais tempais.

Nelabai ilgam dalį šios kavinės dvasinio krūvio buvo perėmęs toksai "Mamutas", kuris buvo ne per daug toli nuo LRT, ir taip irgi sutraukdavo inteligentiškų alkoholikų srautą, bet tai nebuvo labai ilgai ir savo intensyvumu visgi erlickiniam kabokui neprilygo.