Paranoidinis asmenybės sutrikimas

Paranoidinis asmenybės sutrikimas, kartais dar vadinamas kaip paranojinis - tai tas asmenybės sutrikimas, kur žmogui lėtinė paranoja, bet neperauganti į tokį lygį, kad jau visai būtų atviras kvankšt, bet kartu ir nenurimstanti tiek, kad būtų ir jam, ir aplinkiniams gerai.

Paranojinis asmenybės sutrikimas yra daug kuo primenantis schizofreniją, ypač dar paranoidinę schizofreniją. Dargi panašumai kartais būna tokie aiškūs, kad psichiatrams būna neretai sunku apsispręsti, ar tai vienas sutrikimas, ar kitas.

Sunkesniais paranoidinio asmenybės sutrikimo atveju visokie įtarumai sistematizuojasi tiek, kad gali priartėti ir prie realių sistematizuotų kliedesių lygio. Taigi, ir schizofrenija, ir paranoidinis asmenybės sutrikimas tam tikruose etapuose ar situacijose gali būti pakankamai panašūs.

Esminis kriterijus gi čia toks, kad paranoidinis asmenybės sutrikimas paprastai būna prasidėjęs pakankamai anksti, ir visą gyvenimą nekintamas, be kokių nors kada nors buvusių balsų galvoje ar kokių nors psichozių. Tiesiog vat toks nenormalus, paranoidiškas įtarumas. Kita vertus, jei būna paranojinės schizofrenijos remisija, tai išties nuo paranoidinio sutrikimo atskirti sunkoka, ypač jei dar pacientas bando nuslėpti buvusius psichozių atvejus.

Paranoidinio asmenybės sutrikimo diagnozavimas

Čia kaip ir kitais DSM diagnozavimo atvejais, pirmiausiai reikia įsitikinti, kad sutrikimas veikia visose gyvenimo srityse visą gyvenimą, ir nei gerėja, nei blogėja, ir be jokių ten psichotinių atvejų.

Esminiai specifiniai paranoidinio asmenybės sutrikimo požymiai yra paprasti:

• Nepasitiki aplinkiniais, yra įtarus, pagiežingas, gynybiškas, su pastebima pasyvia agresija, pavydus, nepatenkintas, nusistatęs prieš viską neigiamai
• Linkęs į atvirą ar užmaskuotą aplinkinių terorizavimą bei neadekvatų smurtą, pradedant kveruliancija, anoniminiais laiškais ir šmeižimu ir baigiant turto gadinimu ar fiziniu smurtu, nukreiptu prieš kitus, ypač prieš silpnesnius asmenis
• Savo neadekvatų elgesį paaiškina tuo, kad kiti yra nelojalūs, kažkaip apgavę, kažkaip nusidėję ar skolingi, blogai besielgę, apsigalvoję ir kažko neįvykdę, ar kad iš jo slapta juokiasi, tyčiojasi, kažkaip apkalba ir panašiai
• Nepalaiko santykių su kaimynais, nepalaiko santykių ir su giminėmis, draugų neturi, darbe arba yra išmestas iš darbo, arba darbas leidžia išvengti kitų žmonių, arba santykiai su bendradarbiais irgi yra sugadinti
• Nemoka juokauti, į viską žiūri kraštutinai rimtai, nemoka nekreipti dėmesio į neesmines smulkmenas, yra emociškai šaltas
• Įsivaizduoja, kad bet kokią informaciją aplinkiniai gali sukaupti ir panaudoti prieš jį, kad padarytų žalą
• Daugeliu atvejų linkęs įtardinėti savo antrą pusę (jei tokią turi) dėl neištikimybės, netgi jei tokia neištikimybė yra akivaizdžiai neįmanoma
• Netgi visai nekaltas aplinkinių pastabas suvokia kaip įžeidimus, grasinimus, pažeminimus ir panašiai
• Turi polinkį metų metais atsiminti visokias senas nuoskaudas, netgi kai jos nereikšmingos

Santykis su aplinkiniais pas paranoidinius asmenis būna pakankamai priešiškas ir piktybinis tol, kol jie kaip nors tikisi iš tų žmonių priešiškumo, nes tas paranoidinis suvokimas visada būna paremtas baime. Jei mato, kad aplinkiniai grėsmės nekelia ir nereaguoja, paranoidiniai linkę apsiraminti. Kita vertus, jei tik su jais bandoma kalbėtis, kaip nors išspręsti problemas, tai visi tie bandymai tampa tik dar papildomais įrodymais, kurie padidina įtarumą ir priešiškumą.

Paranoidiniai atvejai sovietmečiu

Daugelis lengvų ir netgi abejotinų (greičiau nuokrypį ar charakterio akcentuaciją atitinkančių) paranoidinio asmenybės sutrikimo atvejų sovietmečiu gaudavo vangiosios šizofrenijos arba, jei bent kiek sunkesni - tai ir paranoidinės šizofrenijos diagnozę. Nuo kitų klaidingai diagnozuotų atvejų šiuos atskirti nesunku pagal tipiškai nekintamą eigą.

Pastebėtina, kad paranoidinį asmenybės sutirkimą turintys, kontaktavę su psichiatrine sistema, vėliau kraštutinai vengia ir neretai įtardinėja aplinkinius, kad šie norintys kažkaip iškviesti psichiatrus.