Paaugliai

Paauglystė - taigi tas gyvenimo etapas, kai žmogus pasidaro paauglys. Tai reiškia, kad staiga susiautėja hormonų audros, o dėl to protas ima čiuožinėti į visas įmanomas puses. Gaunasi tokia kaip ir laikina, su amžiumi ir hormonaline fiziologija susieta cirkuliarinė psichozė, o šiaip tai pubertatinė krizė su nevaldomais nuotaikų šuoliavimais. Visa savo esme išties tai tėra lytinio brendimo metu pasitaikantys hormonų apykaitos šuoliai, dėl kurių paaugliams ir čiuožia stogas.

Nors dažnai būna aiškinama, kad paauglystė yra maždaug nuo 11-12 iki 15-17 metų ar panašiai (mergaitėms anksčiau prasideda ir baigiasi, berniukams - vėliau), išties tai yra aiškinimai iš lempos ir paremti maždaug šimto metų senumo tyrimais, kai gydytojai nieko ištirti negalėdavo, o tik lytinius organus ir jų plaukuotumą galėdavo stebėti.

Dabar gi žinoma, kad lytinis brendimas - tai pirmiausiai lytinių hormonų apykaitos pasikeitimas, o tas labiausiai matosi ne fiziologiškai, o kaip psichinės veiklos pokyčiai. Mergaitėms tokia paauglystė gali prasidėti jau 7-8 metų amžiuje, nors dažniausiai visgi kiek vėliau - 9-10. Berniukams - maždaug nuo 9-10, nors dažniau nuo 11-12. Tuo tarpu paauglystės pabaiga būna tikrai daug vėliau, nei patys paaugliai norėtų pripažinti: mergaitėms paauglystė galutinai baigiasi apie 23-25, o berniukams - apie 25-28 metus.

Tas matosi ir elgesyje - iki tokio amžiaus vis dar būna visokie vėjai galvoje, vis dar pasitaiko nuotaikų svyravimai, nesąmonės ir taip toliau. Kaip jau minėjome, labiausiai tai atsispindi sutrikusioje psichikos veikloje.

Paauglystė ir psichikos pokyčiai

Pagal tai, kaip gyvenimas einasi su paaugliu, nesunku įsivaizduoti ir tai, kaip būna gyventi šeimoje su psichikos ligoniu. Tai va, su psichikos ligoniu gyventi būna žymiai paprasčiau, netgi jei ta psichikos liga yra kokia nors tokia sunki, kaip šizofrenija.

Gi kita vertus, su šizofrenija mes čia ne šiaip sau viską susiejame, nes būtent paauglystė - tai tas metas, kai ima ir pasireiškia ankstyviausios, hebefreninės šizofrenijos simptomai, nes visa paauglystė - tai viena ištisa hebefreninė simptomatika. Gi kita vertus, net ir katatoninė šizofrenija žymi iš esmės tiesiog paauglystės pabaigą. Vėliau, jau po paauglystės atsirandanti paranoidinė šizofrenija smarkiai skiriasi - joje nėra nuotaikų žaismo, ji nyki ir primenanti tik senų perdylų pezalus.

Kita vertus, visgi paauglystė labiausiai primena netgi ne šizofreniją, o kaip minėjome, cirkuliarinę psichozę, kuri dabar, šiais laikais jau vadinama kaip bipolinis sutrikimas.

Nenuostabu, kad būtent paauglystėje šitas sutrikimas dažnai ir būna diagnozuojamas, o visai paaulystei praėjus, stebuklingai apsilpsta, nunyksta ir pasigydo. Tik čia, aišku, reikia suprasti, kad kalbame apie tikrą paauglystę, kur vis dar vyksta hormonų audros. Tokia paauglystė daugeliui tęsiasi vos ne iki 30. Štai tam trisdešimtmečiui artėjant, nemažai bipolikų ima ant savęs pastebėti, kad gyvenimas kažkaip pradeda tvarkytis ir nuotaikų svyravimai irgi sumažėję. Tie pasitvarkę nuotaikų svyravimai ir reiškia, kad jau esi nebe paauglys, o suaugėlis.

Galų gale, dar atskiras variantas - tai ribinis sutrikimas, kuris paaugliams yra tiesiog išvis savaiminė būsena, ir vėlgi kuris gerokai apsitvarko ir susilpnėja, kai žmogus ima artėti link 30, t.y., link to laiko, kai paauglystė jau pasibaigia.

Dar pabaigai pridėkime, kad jau nuo Sigmund Freud laikų paauglystė buvo laikoma tam tikra psichikos sutrikimo rūšimi, kad ir laikina. Tik kad anais laikais apie hormonus niekas nežinojo, tai kurdavo visokius mistinius paaiškinimus.