Mig-25

Mig-25 Foxbat - realiai legendinis sovietų gamybos naikintuvas, labiau pagarsėjęs pasaulyje dėl savo labai keisto kratinio savybių, kurių dalis SSRS laikais buvo neigiamos visais įmanomais būdais. Viešai pademonstruotas buvo 1967, oficialiai įtrauktas į SSRS ginkluotę 1970.

Mig-25 - vienas iš greičiausiai (iki 2,8 Macho) ir aukščiausiai (iki 22km) skraidžiusių serijinių naikintuvų, šiais parametrais atsilikęs matyt tiktai nuo gerokai anksčiau sukurto britiško English Electric Lightning, bet užtat šį smarkiai lenkęs skrydžio nuotoliu.

Mig-25 naudojimas

Sukurtas Mig-25 buvo tiktai dviem tikslais - pirmas buvo vykdyti žvalgybą panašiai, kaip JAV SR-71, nors ir neįstengdamas tokiu greičiu ir tokiame aukštyje skristi, o taip pat - kovoti prieš tuos pačius SR-71. Normalus Mig-25 greitis siekė iki 2,8 Macho. Bet buvo ir specialus vienkartinio skrydžio režimas, po kurio keičiamos turbinos arba lėktuvas išmetamas išvis - 3,2 Macho. Tas režimas buvo numatytas specialiems atvejams.

Gana ilgai Mig-25 naikintuvus sovietai laikė tokiais greitais ir aukštai skraidančiais, kad jie būtų nenumušami Vakarų šalims. Viskas paaiškėjo 1981, kai Izraelis porą kartų patykojo ir numušė porą Sirijai priklausiusių Mig-25 naikintuvų, pasiųstų žvalgybon virš Izraelio. Kaip paaiškėjo, nors šių greitis buvo didesnis, nei F-15, vertikalus manevringumas buvo daug mažesnis, o gebėjimas pamatyti žemiau horizonto esančius (iš apačios puolančius) naikintuvus buvo nulinis. Taigi, per porą susidūrimų paaiškėjo, kad esant nuspėjamam maršrutui, Mig-25 yra beveik bejėgiai, netgi kai skrenda maksimaliu 3,2 Macho greičiu, po kurio tenka visiškai pilnai keisti turbinas jau po vieno skrydžio.

Taigi, pagal bendrą panaudojamumą vertinant, Mig-25 buvo labai specializuoti ir mažai kam tinkami, nors ir labai greiti naikintuvai.

Mig-25 ir JAV supermanevringų naikintuvų programa

Kai pirmą kartą, 1967 metais SSRS per savo kasmetinį armijos paradą pademonstravo šį naikintuvą, JAV įvertino jį, kaip supermanevringą, nes pamatė, kad naikintuvas turi labai didelį sparnų plotį, lyginant su bendru tūriu ir nešamu ginkluotės kiekiu. Didelis sparnų plotis vienareikšmiškai rodė, kad lėktuvas turi būti pajėgus daryti kraštutinai didelės apkrovos (kraštutinai staigius) manevrus.

Taip pat, pagal oro įsiurbimo angų dydį buvo nuspręsta, kad šis naikintuvas gali turėti ir superdidelį vertikalų manevringumą, o variklių trauka gali būti netgi didesnė už lėktuvo masę. Į tai atsižvelgę, amerikiečiai ėmė kraštutinai greitai vystyti F-15 ir F-16 programas, nes nutarė, kad iš principo neturi jokio naikintuvo, kuris galėtų šiems prilygti savo greičiu ir manevringumu.

Amerikiečių klaida paaiškėjo gerokai vėliau, kai 1976 metų rugsėjo 6 sovietų leitenantas Viktor Belenko pabėgo su šiuo lėktuvu į Japoniją. Ten nusileidus lėktuvui, japonai jį greitai įkišo į angarą, JAV privežė savo specialistų, jie lėktuvą skubiai išardė, perrinko, paėmė metalų pavyzdžius, sužymėjo visas konstrukcijas, ir kaip sakė gandai, netgi spėjo padaryti antžeminius stendinius bandymus. Po kiek daugiau, kaip dviejų mėnesių JAV grąžino lėktuvą sovietams, dalinai surinktą į krūvą gabalų.

Štai tada ir paaiškėjo, kad visi tie didžiuliai sparnai buvo ne tam, kad būtų didelis lėktuvo manevringumas, o tik dėl to, kad lėktuvas beveik ištisai buvo padarytas iš banalaus plieno - metalo, kuris tiek per sunkus aviacijai, kad Vakarų pasaulis jo beveik nenaudojo. O sovietai plieną pasirinko tiesiog dėl to, kad naudoti titaną jiems buvo per brangu. O tuo tarpu lėktuvai, kurie gali skristi daugiau kaip 2,5 Macho greičiu, kaista tiek smarkiai, kad daugelis dalių iš aliuminio negali būti pagamintos.

Kadangi sovietai negalėjo nustatyti, kurios lėktuvo dalys per daug įkais nuo didelio skrydžio greičio, tai viską ir darė iš plieno. Rezultate lėktuvas gavosi nors ir labai greitas, bet visiškai nemaneveringas, nes svėrė tiesiog nežmoniškai daug. Išties tai reiškė, kad JAV, pradėję skubią supermanevringų naikintuvų F-15 ir F-16 kūrimo programą, maždaug dešimtmečiu aplenkė sovietus, tiesiog padarę vertinimo klaidą.

Mig-25 autopilotas

Dar įdomesnė detalė buvo ta, kad lėktuvas neturėjo beveik jokios sudėtingesnės elektronikos. Netgi radaras buvo labai primityvus. Vienintelis sudėtingas elektroninis įrenginys, kuris smarkiai lenkė panašius amerikietiškus, buvo autopilotas, turėjęs dar ir nuotolinio valdymo kanalą.

Išardžius ir ištyrus autopilotą, paaiškėjo, kad jis turi nuotolinio signalo priėmimo sistemą, kuri leidžia valdyti visiškai visus vairus. Negana to, paaiškėjo, kad autopilotas yra neatjungiamas ir gali perimti valdymą iš piloto savarankiškai, be piloto valios, ir pilotas niekaip negali tam sutrukdyti.

Kitaip tariant, iš žemės lėktuvas gali būti pradėtas valdyti nepriklausomai nuo piloto noro, o pilotas išties buvo daugiau kaip priedėlis, skirtas lėktuvui pakelti ir nuleisti. Patiems sovietų karininkams buvo aiškinama, kad čia esą papildomos galimybės, skirtos saugumui padidinti ir panašiai.

Išties autopiloto paskirtis buvo kita: perimant SR-71 lėktuvus, Mig-25 turėjo kilti kalnelio tipo greitėjančiu manevru į tokį aukštį, kur gali neatlaikyti ir trūkti kabina, o taip pat dėl smarkiai praretėjusio oro lėktuvas visiškai prarastų valdomumą. Tokio manevro joksai pilotas nebūtų daręs, nes iš nevaldomos būsenos pereiti į normalų skrydį vėliau sunkiai įmanoma ir tai reikštų lėktuvo katastrofą. Negana to, dideliame aukštyje ir greityje pilotas negalėtų išlipti iš lėktuvo dėl dekompresijos ir smūginės bangos, o lėktuvui pataikius į tankius atmosferos sluoksnius netinkamu kampu, stabdymas būtų toks didelis, kad pilotas prarastų sąmonę ir žūtų, o tuo tarpu lėktuvas sulūžtų gabalais.

Taigi, sovietų inžinieriai ir kariuomenės vadai padarė išvadą, kad puolant SR-71, reikia aukoti lakūną ir kad pats lakūnas nesiaukos. Todėl lėktuvas tiesiog turės būti panaudotas kaip pirminė nešančioji pakopa raketoms, kurios bus paleistos į SR-71, o po atakos lėktuvas žus. Tam, kad valdymas vyktų nepriklausomai nuo piloto valios, autopilotas ir buvo su papildomomis galimybėmis - įrengtas taip, kad pilotas jo niekaip negalėtų atjungti. Pats autopilotas buvo valdomas iš antžeminių priešlėktuvinių postų, kur būdavo įrengti ir radarai.

Tą nujausdamas Viktor Belenko, bėgdamas į Japoniją, vietoje to, kad pasirinktų skrydį dideliame aukštyje, kur nebūtų pavytas, specialiai leidosi į netinkamą, mažiau kaip kilometro aukštį, kuriame ir nuskrido didesnę dalį kelio iki Japonijos. Tokiame žemame aukštyje lėktuvo autopilotas tiesiog negalėjo gauti signalo iš sovietų priešlėktuvinių sistemų.

Vėliau šį faktą apie autopilotus JAV gana plačiai skelbė, dėl ko SSRS aviacijoje buvo daromas didelis lėktuvų atnaujinimas, autopilotai šalinami, o dar vėliau lėktuvai keičiami į Mig-31. Daugelis pilotų atsisakydavo skraidyti Mig-25, žinodami, kad bet kuriuo momentu jie gali būti paaukoti.