Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!


Metafizinė intoksikacija

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Metafizinė intoksikacija, dar žinoma kaip filosofinė intoksikacija - ganėtinai išplitęs ir populiarus sindromas, dažniausiai reiškiantis kokią nors šizofreniją ar bent jau šizofaziją. Pacientai kliedi visokiomis socialinėmis, filosofinėmis ir metafizinėmis idėjomis apie pasaulio pertvarkymą, tačiau nieko produktyvaus neiškliedi.

Kaip psichopatologinį sindromą visą tą metafizinę intoksikaciją aprašė toksai psichiatras Theodor Ziehen, dar 1924 metais, kai betirdamas kažkokius savo pacientus, pastebėjo, jog labai jau daugelis iš jų nykiai ir nuobodžiai svaigsta apie visokį dvasingumą, skaito nesąmoningas knygeles apie dvasinį tobulėjimą ir paskui nerišliai aiškina kažkokius savo kliedesius kam papuola.

Kaip pastebėjo Theodor Ziehn, visi tie kliedesiai primena intoksikaciją, tik kad ne kokiais nors narkotikais, o visokiomis knygutėmis, kurias pacientai kartais tiesiog krūvomis ryja. Gaunasi kažkas tokio, lyg pacientai apsinuodytų kokiomis nors durnomis metafizinėmis idėjomis ir sąmokslo teorijomis.

Pagrindinis filosofinės intoksikacijos simptomas - pacientas mąsto nekryptingai, labai paviršutiniškai, negeba analizuoti, užsiciklina ant kažkokių pavienių teiginių ir juos vis visiems pasakoja. Labai neretai paciento kalbos gali pasiekti logorėjos lygį, tačiau nepaisant daugžodžiavimo, nuolat kartojami tie patys dalykai, o jokio rišlaus ar bent kiek sąmoningo pokalbio nesigauna. Į kokią nors konkretesnę veiklą visos tos kalbos irgi nepavirsta.

Įvairios intoksikacinės idėjos būna įvairios. Pacientai gali kliedėti apie kokį nors niekį ar esmą, semiotines teorijas, driežažmogius, ufonautus, psichotronus, vegetarizmą, sovietinės santvarkos atkūrimą, čakras, dvasingumą ir taip toliau. Nepaisant teorijų skirtingumo, visi tie nusišnekėjimai būna paviršutiniški ir primityvūs.

Būdinga, kad kokių nors aktyvių veiksmų pacientas nelinkęs daryti, apsiriboja kalbomis, būna linkęs desocializuotis, bendrauja gana mažai, nes sunkiai randa kontaktą su aplinkiniais. Kiek lengviau pacientai gali jaustis facebook ar kituose socialiniuos tinkluose, kur neranda atkirčio, tačiau ir tenai elgesys nepasikeičia: kalbos būna gana primityvios, besikartojančios, temų įvairovės nėra.

Itin būdinga, kad paties paciento teorijos nelinkusios nei plėstis, nei kaip nors modifikuotis. Į argumentus, prieštaraujančius teorijai, pacientas paprastai niekaip nereaguoja, kalba taip, lyg negirdėtų. Argumentų, kurie jo teorijas patvirtintų - nesugeba perimti ir pats panaudoti, nors su jais ir sutinka.