Mechaniniai laikrodžiai

Mechaniniai laikrodžiai dar dažnai vadinami būna kaip prisukami laikrodžiai - tai tokie laikrodžiai, kuriuos reikia prisukti, nes jei neprisuki, tai tada laikrodis sustoja. Senais laikais visi laikrodžiai būdavo mechaniniai, tai tada kiekvienas žmogus, kas tik turėdavo laikrodį, turėdavo ir ritualą ryte - prisukti laikrodį, kad kartais nesustotų per dieną. O vakare tai irgi reikdavo prisukti, kad nesustotų per naktį.

Mechaniniai laikrodžiai niekada nebūdavo tokie tikslūs, pvz., koks nors japoniškas laikrodis ar senesnis šveicariškas laikrodis per parą nukrypdavo pusę ar pusantros minutės, ir tai skaitėsi labai geras tikslumas. Naujausi šveicariški mechaniniai laikrodžiai, kainuojantys daug tūkstančių eurų, per parą nukrypsta mažiau kaip 10 sekundžių, bet tai visvien nemažai, jei palygini su kokiu nors keliasdešimt eurų kainuojančiu geru kvarciniu laikrodžiu, kuris turi panašaus lygio nuokrypį ne per parą, o per metus.

Šiais laikais prisukami mechaniniai laikrodžiai gaminami dėl kitų tikslų - itin tikslūs šveicariški laikrodžiai tampa mechanikos kūriniu, kuriuo žmonės džiaugiasi ir didžiuojasi, tad itin geras tikslumas čia jau nėra svarbu. Čia svarbu tai, kad laikrodis išskirtinis, rodantis statusą ir kuo labiau kitoks, negu kiti. Kuo tikriausias naujutėlis mechaninis Rolex gali turėti laiko nuokrypį, kuris 100 kartų didesnis, nei, pvz., panašiai atrodantis kvarcinis Q&Q, tačiau tasai kvarcinis QQ kainuos 100 eurų, o natūralus Rolex - 10000 eurų, tą patį šimtą kartų brangiau.

Didesnė dalis brangių prisukamų mechaninių laikrodžių šiais laikais yra atskirame segmente - tai automatiniai laikrodžiai, kurie turi automatinio prisukimo mechanizmą.

Laikrodžiai sovietmečiu

Sovietų sąjunga buvo viena iš didesnių laikrodžių gamintojų pasaulyje - tam, matyt, labai padėjo daug fabrikų, kuriuos SSRS po II Pasaulinio karo išsivežė iš Vokietijos. Taip Vokietijoje neliko laikrodžių gamyklų, tuo tarpu SSRS atsirado labai dideli laikrodžių pramonės pajėgumai. Kitą vertus, sovietinė kokybė visada būdavo išskirtinė - netgi geriausiai veikiantys daiktai nustodavo veikti, tas buvo ir su laikrodžiais.

Didžiausia svajonė anais laikais buvo turėti kokį nors užsienietišką laikrodį. Rusiški laikrodžiai su lotynišku užrašu Poljot skaitėsi daug geresni, ir išites buvo daug geresni, nes kad ir nedaug, bet buvo vežami eksportui. Sekonda buvo dar geresni, nes juos užsakinėjo kažkokia britų firma, kuri atrinkdavo ir tiesiog grąžindavo visus, jei tik per daug nuokrypio turėdavo. Taigi, nors tuos grąžintus ir parduodavo paskui SSRS viduje, bet netgi tie grąžinti jau būdavo rinktiniai, nes tik atrankos būdu kokybės valdymas anuomet ir vyko.

Visgi didžiausia svajonė būdavo iš kur nors gauti japonišką laikrodį, nes netgi pigiausias Orient atrodė neįtikėtinai prašmatniai ir buvo neįtikėtinai tikslus. Apie šveicariškus laikrodžius, aišku, būdavo daugiau svajonių, nors gudriausi visgi iš kažkur išsiaiškinę apie didelius Zenith sandėlius, ieškodavo tarp kokių sendaikčių pardavėjų ir pirkdavo permokėdami už II Pasaulinio karo laikų laikrodį. Ir ne veltui - toksai laikrodis tikslumu pralenkdavo bet kokį mechaninį laikrodį, kokį tiktai SSRS kada nors gamino. Netgi tiksliausiais rusiškais laikrodžiais laikyti Komandirskije nuo tų susenusių ir nudrožtų Zenith atsilikdavo dešimteriopai.

Nuolat skubantys ir vėluojantys laikrodžiai

Kai rusiškas laikrodis būdavo naujas, kartais jis dar iš bėdos eidavo, bet net ir naujausias paprastai pasižymėdavo dideliais nuokrypiais, siekiančiais kelias minutes per valandą. Mechanizmams dylant, nuokrypiai didėdavo ir po kiek laiko laikrodis per valandą sugebėdavo paskubėti ar atsilikti netgi ir kelioliką minučių. Tokia bloga kokybe ypatingai pasižymėdavo visi moteriški laikrodžiai, nes jie būdavo daug mažesni, kompaktiškesni, tai juos tiksliai pagaminti būdavo sunku. Vyriški laikrodžiai laikydavo kiek ilgiau, tačiau tikslumas - tai jau kaip pasisekdavo.

Neretai būdavo taip, kad nusipirkęs kokį nors naują laikrodį, žmogus pirma nešdavo jį pas laikrodininką, tam mokėdavo pinigus kaip už nevaldišką darbą (t.y., daugiau - kyšis, tik kyšiu tai anuomet nebuvo vadinama), laikrodininkas tada reguliuodavo. Reguliavimas užtrukdavo kelias dienas, nes laikrodininkai netgi neturėjo įrangos, kuri leistų tiksliai nustatyti balansyro švytavimo dažnį. Taigi, visas reguliavimas būdavo toks, kad laikrodis pusiau prisukamas, nustatomas tikslus laikas, tada laikrodis pastatomas stovėti valandą ir žiūrima, kiek nukryps. Tada truputį pareguliuojamas, tada vėl pastatomas. Priklausomai nuo to, kiek laikrodininkui sumokėta, reguliavimas galėdavo trukti nuo kelių valandų iki savaitės - pastaruoju atveju kartais pavykdavo pasiekti nuokrypio, kuris būdavo iki 2-3 minučių per parą, tačiau šitai pasisekdavo tik su tais laikrodžiais, kurie būdavo sėkmingi. O ir sumokėti laikrodininkui už tiek reguliavimo tekdavo daug - vos ne dar vieno laikrodžio kainą.

Taigi, paprastai laikrodžiai nebūdavo tiek gerai sureguliuoti, tad normalus paros nuokrypis siekdavo ir 10 minučių. Todėl kasrytinis laikrodžio nustatymas, įsijungus radijo imtuvą visiems buvo tiesiog norma.

Dažnai prisukami laikrodžiai, prastos spyruoklės ir visikios juokingos nesąmonės

Buvo ir kitų bėdų. Kadangi laikrodžio prisukimo spyruoklė laikydavo gana neilgai, ypač dar pas pigesnius laikrodžius, kur tos spyruoklės netgi parai neužtekdavo, tai ir prisukinėti reikdavo dažnai. O jei žmogus būdavo užmaršesnis - tai štai ima laikrodis ir sustoja, ir tada tai jau išties nežinai, kiek yra laiko.

Tai daugelis žmonių dar turėdavo įprotį rytais įsijungti radiją ir pagal jos perduodamus tikslaus laiko signalus nusistatyti savo laikrodį. O kas pražiopsodavo radiją, tai klausdavo kitų, kiek laiko. Ir tada pagal kitų laikrodžius sau laiką nusistatydavo. Aišku, laikas paprastai gerokai skirdavosi nuo tikro.

Dar labiau nepadėdavo tai, kad spyruokliniai prisukimo mechanizmai nebūdavo tikslūs, todėl laikrodžiai neretai baisiai skirtingai eidavo, priklausomai nuo to, kiek spyruoklė prisukta. Jei prisukta iki galo - laikrodis paprastai vėluodavo. Jei atsipalaidavusi ir jau baigia išsibaigti - imdavo skubėti. Toksai intuicijai prieštaraujantis elgesys išites labai paprastai paaiškinamas - pilnai prisukta spyruoklė duodavo daugiau judesio švytuoklei, tai ta smarkiau pasisukdavo, o visas pasisukimo-grįžimo ciklas užtrukdavo ilgiau. Per silpnai pasukta švytuoklė sukdavosi mažesnį kelią ir todėl pilnas ciklas trukdavo trumpiau.

Dar geriau veikdavo prasti rusiški tepalai - jie nuo šalčio lengvai stingdavo, tai būdavo šaltesnę dieną kur nors pasivalkiojai, atrodo, praėjo 15 ar 30 minučių, o grįžai namo - ir pasirodo, kad nebuvai namie pusantros valandos, o gal ir dar ilgiau. Tiesiog laikrodis sulėtėjo ar visai kuriam laikui sustojo. O paskui, atšilęs, vėl pradėjo eiti.

Kartais tie laikrodžiai priklausomai nuo prisukimo, tiek smarkiai skirtingą laiką rodydavo, kad naudotis jais būdavo neįmanoma, žmogus niekada nežinodavo, ar laikrodis vėluoja, ar skuba. Laikrodininkai patardavo mechanizmą laikyti pusiau prisuktą, bet ką daryti su tokiu pusiau prisuktu, jei pas kai kuriuos tas prisukimas kartais vos kokias 12 valandų gerai laikydavo? Nuėjai kokią žiemą su draugais švęst, vakare neprisukai, kitą dieną atsibudai - laikrodis rodo 4 valandas - o 4 valandas ko? Ryto, nes vis dar tamsu, ar vakaro, nes jau sutemo?

O dabar įsivaizduokite, kad gyvenate kolchoze - elektra dingo kelioms dienoms, reikia eiti karvių, o kiek laiko - nežinote. Tai taip ir būdavo, eina žmonės kur nors į darbą, susipainioję paroje. Kartais ir du žmonės taip susipainioję ateina. Paskui visi juokiasi, bet žino, kad tokios nesąmonės kiekvieną gali ištikti.

Būdavo ir dar kitų fokusų - pvz., labai dažnai laikrodžiai būdavo tiek nesandarūs, kad tiesiog savaime iš oro prikaupdavo drėgmės. Tai žiemą tokie laikrodžiai užrasodavo. Bet neretai užrasodavo ir vasarą, jei kur karštyje laikrodis pabūdavo. Kaip tas rasojimas gaudavosi - net sunku būdavo paaiškinti, bet tie drėgmės lašeliai ant vidinės stikliuko pusės ir baltas užrasojimas labai nervindavo.

Šiais laikais tokie absurdai atrodo neįsivaizduojamai, tačiau juos atsimena visi, kas gyveno sovietmečiu.