Maliarinė terapija

Čia nėra informacija gydymui. Jei norite gydytis pats, tai pirma pasikonsultuokit su kokiu nors mediku, vaistininku ar bent jau psichiatru, nes savigyda neretai baigiasi mirtimi. Taip kad Pipedija atsiriboja nuo jūsų nemokšiškumo beigi neišmanymo, tegul ir pateikdama tam tikrą menamai medicinišką ir pseudomedicininę informaciją arba jos alternatyvas, įskaitant ir visai jau kliedesius, kurių geriau jau jūs neklausykit... Konkrečias pastabas skaitykite diskusijose. Ir nepamirškite - jei turite teisingesnių faktų, galite juos čia pat pataisyti!

Maliarinė terapija - tokia pirogeninės terapijos rūšis, kurią kadaise išbandė, išvystė ir plačiai ėmė naudoti toksai psichiatras Julius Wagner-Jauregg iš kažkokios Austrijos, tam kad gydyti sifilį, ypač įsisenėjusiose formose, kaip kad progresyvinis paralyžius. O paskui ir kitoms psichikos ligoms pritaikė.

Tiesa, čia reikia pasakyti, kad maždaug 15% pacientų nuo šito gydymo numirdavo. Bet nuo sifilio paprastai pagydavo, nes kaip žinia, visokios ten sifilį sukeliančios treponemos ir spirochetos labai nemėgsta karščiavimo - vos tik pacientas pasiekia kokių 38-39 laipsnių temperatūrą, šios nustoja daugintis, tad organizmas ima su jomis dorotis, o jau pasiekus kokius 40-41, ima masiškai žūti ir išnyksta, tad nuo ligos pasveikstama.

Jau pasveikus nuo sifilio, kai maliarija tampa nereikalinga, ši paskui gydoma chininu. Jei pavyksta, tai ir pagydoma, o jei nepavyksta, tai pacientas tolesnei terapijai perduodamas į gydomąjį morgą.

Vienok, atkreipęs dėmesį į tai, kad neurosifilis (nervų sistemą pažeidžiančios sifilio stadijos) nemenkai primena visokias psichikos ligas, anas Julius Wagner-Jauregg nusprendė, kad ir kitas psichikos ligas taip galima gydyti. Taip labai išplito maliarinė terapija, kur psichiatrinių pacientams suleisdavo maliarijos sukėlėją, o tada pacientai imdavo karščiuoti ir pasidarydavo žymiai ramesni, nelakstydavo koridoriais ir šiaip mažiau rėkaudavo ir medicininiam personalui neprieštaraudavo.

Kadangi maliarijos poveikis būdavo ganėtinai nestabilus, karščiavimas tik laiks nuo laiko, o ir išsivystydavo ta maliarija per kokią savaitę tiktai, tai gydymas buvo nelabai patogus, užtat tebuvo pasaulyje paplitęs tik iki kokių 1950, nors SSRS psichiatrijoje - ir gerokai ilgiau, maždaug iki 1970. Vėliau maliarinę terapiją visiškai išstūmė puikus preparatas sulfozinas, kuris jau tokių problemų ir nepatogumų nekeldavo, o savo efektyvumu buvo daugybę kartų pranašesnis.