Pirogeninė terapija

Čia nėra informacija gydymui. Jei norite gydytis pats, tai pirma pasikonsultuokit su kokiu nors mediku, vaistininku ar bent jau psichiatru, nes savigyda neretai baigiasi mirtimi. Taip kad Pipedija atsiriboja nuo jūsų nemokšiškumo beigi neišmanymo, tegul ir pateikdama tam tikrą menamai medicinišką ir pseudomedicininę informaciją arba jos alternatyvas, įskaitant ir visai jau kliedesius, kurių geriau jau jūs neklausykit... Konkrečias pastabas skaitykite diskusijose. Ir nepamirškite - jei turite teisingesnių faktų, galite juos čia pat pataisyti!

Pirogeninė terapija arba piroterapija - gydymas aukštomis temperatūromis, kurios juntamai pažeidžia smegenis, todėl pažeistos smegenys mažiau prisigalvoja nesąmonių, o užtai ir nuo psichikos ligų pasveiksta.

Išskiriamos keturios šiuo metu plačiai išbandytos pirogeninės terapijos metodikos:

• Maliarinė terapija - aukšta temperatūra sukeliama, užkrečiant pacientą maliarija, šiuo metu praktiškai netaikoma
• Sulfozino terapija - aukšta temperatūra sukeliama, suleidus pacientui sulfozino injekcijas
• Pirogenalio terapija - tepmeratūra pacientui pakeliama, suleidus pirogenalio
• Karštos vonios - temperatūra pacientui pakeliama, jį laikant karštame vandenyje

Tarp kitų panašių metodų kurį laiką buvo taikomos ir žibalo bei terpentino injekcijos po oda ir į raumenis. Tačiau dėl labai stiprių pašalinių reiškinių (abscesai, supūliavimai, atviros žaizdos, nekrozės, gangrenavimas injekcijos vietoje) jos nelabai teišplito, jas greitai pakeitė mažiau pavojingas sulfozinas. Tiesa, kurį laiką terpentino ir žibalo injekcijas praktikuodavo simuliantai, ypač kalėjimuose ir šiaip visokie nuo kariuomenės norintys išsisukti. Bet jiems dingdavo noras tą kartoti jau po pirmo karto. Ypač kai galūnes jiems paskui gydyti tekdavo amputacijos būdu.

Praktikoje geriausiai iki šiol pasiteisino sulfozinas, tačiau dėl biurokratinių veiksmų, prisidengiant visokiomis žmogaus teisėmis šiuo metu šis terapijos būdas praktiškai netaikomas. Pirogeninė terapija yra žymiai švelnesnė, mažiau pažeidžianti smegenis už kitus šoko terapijos būdus, tačiau daug sunkiau valdoma, nes procedūros labai ilgos, pacientą nuo kelių dienų iki savaitės reikia kruopščiai prižiūrėti.

Istoriniai pirogeninės terapijos aspektai

Senais laikais daktarai pastebėjo, kad sifilis kartais praeina savaime, jei koks nors pacientas smarkiai apserga gripu ar kokiu nors plaučių uždegimu - taip, kad savaitę kokią prasivoliotų lovoje labai karščiuodamas. Tai išties buvo labai efektyvu, nes visokios sifilį sukeliančios treponemos ir spirochetos jau prie 38 laipsnių temperatūros ima daugintis daug lėčiau, o prie kokių 39 ima žūti. Taigi, jei kelias dienas pacientu temperatūra sieks 39-40 laipsnių, tai nuo sifilio jis gali išgyti savaime. Tiesiog dėl to, kad bežūvančias spirochetas sudoros patsai organizmas.

Toksai austų psichiatras Julius Wagner-Jauregg paskelbė tyrimus apie sėkmingą visokių formų sifilio gydymą, taikant maliariją (kuri paskui būdavo savo ruožtu gydoma chininu), dar 1917, tai už tai 1927 gavo Nobelio premiją. Aišku, maždaug 15% pacientų nuo tokio gydymo numirdavo, bet tai buvo visai nesvarbu niekam.

Beje, tasai pats Julius Wagner-Jauregg dar skelbė, kad masturbacija sukelia schizofreniją, tai atrado labai originalų būdą tai schizofrenijai gydyt - ogi kastruojant pacientus, kad nesmaukytų. Tiesa, už šitą tai jau Nobelio premijos negavo.

O paskui jau ta maliarijos terapija vystėsi ir plito savaime: kadangi vėlyvesnės sifilio stadijos (neurosifilis arba progresyvinis paralyžius) nemenkai primindavo visokias psichikos ligas, tai kažkokie psichiatrai sugalvojo, kad jei jau nuo sifilio pagydžius, psichika grįžta žmogui į vėžes, tai gal ir nuo kitų psicikos sutrikimų tai gali padėti.

Paaiškėjo, kad tikrai maliarija padeda nuo psichikos ligų - ilgą laiką trunkantis smegenų perkaitimas sukelia smegenų pažeidimus, kiek primenančius tuos, kurie kyla dėl meningokokinės infekcijos: pacientas tampa nubukęs, vangus, silpnai mąstantis, tad ir kliedesiai aprimsta, o kad nudurnėjęs - taigi nelabai ir įdomu. O kad vėlgi nuo tokio gydymo vis pacientai numirdavo - tai irgi nelabai įdomu.

Taip atsirado pirogeninės terapijos taikymas psichiatrijoje - šitaip ėmė gydyti visokius pacientus.

Realus pirogeninės terapijos poveikis, gydant psichikos ligas

Jokių atkartojamų požymių, kad pirogeninė terapija padėtų nuo psichikos ligų, nėra atrasta. Nepaisant to, nuo seno skaitoma, kad ji padeda. Pavyzdžiui, maliarija tikslingai apkrėstas pacientas darosi tegul ir kliedintis, bet visgi ramesnis už šiaip kokios nors psichozės apimtą, todėl tai yra patogu.

Labai teigiamai pacientai reaguoja į gydymą sulfozinu, nes jau po vieno gydymo seanso paprastai pacientai ima darytis paklusnūs, kadangi žino, kas jų laukia.

Dėl ilgą laiką trunkančios itin aukštos kūno temperatūros pasientui ima vystytis smegenų pažeidimai, dėl kurių kyla puikūs gydomieji efektai, primenantys elektrokonvulsinę terapiją bei lobotomiją - pacientas atbunka, praranda dalį mąstymo gebėjimų, susilpnėja atmintis, atsiranda ilgai trunkantis vangumas, kas rodo aiškų būklės pagerėjimą.

Todėl neabejotina, kad piroterapija - tai labai naudinga ir efektyvi gydymo metodika.

Pašaliniai efektai ir komplikacijos

Kraujotakos pažeidimai, insultai, infarktai, dėl pažeistos kraujotakos kylančios gangrenozės, smegenų pažeidimai, letalinė baigtis.