Makarovas

SSRS ir keliose kitose komunistinėse valstybėse gaminti Makarovo pistoletai labai nežymiai skyrėsi savo išvaizda.

Originalus Walther PP pistoletas buvo toksai vykęs, kad netgi sovietai, jį pamėgdžiodami, nesugebėjo sugadinti.

Makarovas - sovietinis pistoletas, 9mm sovietinio (su Parabelum nesuderinamo) kalibro pristoletas, sukurtas SSRS. Per didesnę SSRS gyvavimo dalį buvo pagrindinis sovietinis pistoletas.

Bendrai tai tas Makarov visai neblogas buvo pistoletas, gana kompaktiškas, visai gerai veikiantis, patogus laikyti rankoje, pakankamai taiklus, nesunkus ir todėl gerai prigijęs, nors ir neturėjęs jokių išskirtinumų. Toksai vykęs pistoletas gavosi, ko gero tik dėl vienos priežasties - jis buvo visai tiesioginė, bet netiksli vokiško Walther PP kopija. Nors smulkūs skirtumai pastebimi per visur, jie tiesiog neesminiai - pvz., kažkurios spyruoklės įstatymo kampas, kažkiek rankenos forma ir t.t., tačiau konstrukciškai - akivaizdus kopipyzdas.

Tai vat Walther PP buvo sukurtas ir paleistas į gamybą dar 1929 metais kaip "PP" (vok. Polizeipistole), o nedaug kuo besiskiriantis Makarov pistoletas po ilgų ilgų kūrybinių sovietų inžinierių kančių buvo sukurtas 1948, nukopijavus dviejų dešimtmečių senumo vokiškus pistoletus. Kadangi originalūs sovietiniai ginklai nesigaudavo labai vykę, o kopijos gaudavosi, ypač kai būdavo daromos nuo pasenusių ginklų (tik senienas sovietai ir įstengė kopijuoti), tai ir Makarovu visi apsidžiaugė, tad labai greitai šis pistoletas tapo standartiniu ginklu visur - ir sovietinėje armijoje, ir milicijoje.

O ir po SSRS subyrėjimo gana ilgai šitie Makarovo pistoletai buvo naudojami Lietuvoje, nes visai pasiteisindavo. Tiesa, galų gale visvien ir juos pakeitė kad ir didesni, bet kokybiškiau pagaminti ČZ, o paskui - ir dar kažkokie kitokie.

Makarovo pistoletai kitose šalyse

Makarovo pistoleto kopijos, su labai menkomis modifikacijomis buvo gaminamos įvairiausiose socialistinio lagerio valstybėse, kur tik SSRS padalindavo licencijas. O SSRS labai stengėsi, kad visur ginkluotė būtų kuo labiau suvienodinta. Viena vertus, toksai standartizavimas skatino rusiškos ginkluotės pardavimus į soc. lagerio šalis, o kitą vertus - standartizavimas yra svarbus, norint užtikrinti gerą tiekimą.

Taigi, tarp Makarovo pistoleto gamintojų - Kinija, Bulgarija, Rytų Vokietija. Šios šalys gamino beveik visiškas Makarovo pistoleto kopijas, kur gal vos vos, milimetru-kitu ir skyrėsi kažkurių dalių dydžiai ar vietos (todėl vienų dalys netinka kitiems), tačiau konstrukcijos buvo kraštutinai artimos.

Tačiau kai šitą pačią Makarovo konstrukciją sovietai atidavė ir kitoms Varšuvos pakto šalims, tai kai kurios nusprendė, kad visgi sovietiniai "pagerinimai" yra prasti. Tad Lenkija, Čekoslovakija ir Vengrija ėmė gamintis atseit makarovus, tačiau tokius, kurie buvo dar panašesni į originalų Walther PP netgi smulkiose konstrukcijos detalėse.

Legendiniai Baikal

Dar vėliau, SSRS suirus, pasirodė per visai kitur legendiniais tapę rusiški pistoletai "Baikal", o tiksliau - dujiniai pistoletai, sukurti Makarovo pagrindu ir pavadinti "Baikal IZH-79-8". Šie pistoletai legendiniais tapo ne dėl gerumo, o dėl vienos ypatybės: jie buvo gaminami iš visiškai tokio paties plieno ir su visiškai tomis pat specifikacijomis, kaip ir įprasti koviniai Makarov pistoletai.

Vakarų šalyse buvo įprasta, kad dujiniai pistoletai daromi iš daug silpnesnio metalo, kuris neatlaiko apkrovų, būdingų koviniams pistoletams. Priežastis - paprasta: netgi teoriškai, kaip nors perdirbus ginklą, pakeitus jo vamzdį ir panašiai, ginklas sulūžta.

Tuo tarpu rusiški Baikal dujiniai pistoletai buvo daromi iš visiškai tokio pat plieno, kaip ir įprasti Makarov pistoletai. Dar daugiau, visi detalių dydžiai sutapo visiškai tiksliai, išskyrus vidinį vamzdžio diametrą - 8mm, kuris buvo visai nesunkiai pragręžiamas iki 9mm. Tokiu būdu praktiškai namudinėmis sąlygomis buvo galima pasidaryti pistoletą, kuris tegul ir negraižtvuotas (todėl labai mažo taiklumo), tačiau šaudantis koviniais šoviniais.

Tokio grubiai perdirbto pistoleto patikimumas būdavo visai geras, o taiklumo užtekdavo, norint šaudyti kelių-keliolikos metrų atstumu, t.y., absoliučia dauguma praktinių atvejų. Negana to, turint geresnes dirbtuves, vamzdį būdavo galima ir sugraižtvuoti, ar visai pakeisti, gaunant ir didesnį taiklumą.

Šitokie ginklai tapo nepaprastai populiarūs, itin daug jų būdavo parduodama Latvijoje, iš kur tiesiog dėžėmis jie buvo gabenami į Lietuvą, čia pragręžiami, perdirbami, o tada nusikalstamos gaujos juos jau perveždavo į Vokietiją, Didžiąją Britaniją ar kitas šalis, kur masiškai pardavinėdavo. Itin patogu tą daryti pasidarė, kai Lietuva įstojo į Šengeno zoną.

Pagal kai kuriuos spėjimus, lietuvių gaujos šitaip sugebėjo perdirbti ir parduoti dešimtis tūkstančių tokių pistoletų, kurį laiką tapdamos vienais iš esminių aprūpintojų. Biznis baigėsi tik po to, kai jau tarptautiniais susitarimais gavosi prispausti pirma Lietuvos, o paskui ir Latvijos importuotojus, kad jie tokių pistoletų negalėtų įvežti ir platinti.