Literatų svetainė

Literatų svetainė - toksai kadaise bohemos tarpe žinomas kabokas, ilgai buvęs legendinių, pakolei nesubankrutavo jau visai naujaisiais laikais. Į ano vietą paskui įlindo KFC, bet kai patalpos buvo labai nepatogios, tai irgi ilgai neužsibuvo ir perbėgo į kitur.

Literatų svetainė buvo žinoma dar ir todėl, kad įsikūrusi buvo vietoje paties seniausio lietuviško kaboko Vilniuje - Birutė, kur dar bene cariniais laikais kažkokiais jau rinkdavosi visokie lietuvybės būreliai, katrie prie kavutės su pašildančiais gėrimais tardavosi, kaip čia atkurti Lietuvą. Vėliau visiškai šalimais ne veltui atsirado ir Sąjūdžio būstinė.

Gi tuo tarpu sovietmečiu, dar nuo kokių 1950 metų veikusi kavinė pradžioje buvo kaip tai susieta su Rašytojų sąjunga, bet ilgainiui šiosios veikėjai numigravo į daug prabangesnę, tik ribotam ratui prieinamą Neringą, tuo tarpu pati Literatų svetainė teliko šiaip antraeiliams rašytojams, virtuviniams disidentams, visokiai bohemai ir panašiai.

Anais itin senais laikais Literatų svetainė garsėjo, kad tenai padavėja ar tai barmene dirbo ne kas kitas, o garsiausio lietuvių dainininko Antano Šabaniausko žmona - ponia Šabaniauskienė. Į ją taip ir kreipdavosi - "ponia", nors ir koks baisus ir gūdus sovietmetis anuomet buvo.

Per visą sovietinės okupacijos periodą Literatų svetainė buvo lyg ir kokia vieta, kurioje besilankę įsivaizduodavo, kad jie oponuoja valdžiai, bet vienok išties tai to oponavimo nelabai ten būdavo, greičiau jau tylios slaptos fantazijos. Didesni neformalai tame kaboke nesilankė, tai jis buvo tapęs tokia kaip ir nesėkmingų poetų ar vis dar apie šlovę fantazuojančių studentų priebėga. Kitą vertus, kad ir kokiu bebūdama, Literatų svetainė dar anais laikais tapo šiokia tokia vietinio Bermudų trikampio dalele.

Tarp tokių Literatų svetainės lankytojų buvo nemažai visokių visgi žinomų - pvz., Marcelijus Martinaitis, Paulius Širvys, Jonas Strielkūnas, Vytautas Kavolis ir kiti, o senovėje ir patsai Antanas Šabaniauskas ateidavo pasėdėti, kol žmona dirbdavo.

Skirtingai nuo gana akademiškos „Neringos“, į kurią ir patekti būdavo sunku, čia rinkdavosi labai mišri publika, autsaideriai, studentai ir žinomi rašytojai. Marcelijus Martinaitis rašė: