Lakieji smėlynai

Lakieji smėlynai - tai tam tikras smėlingo pobūdžio dumblas, turintis savyje daug vandens, dėl to mažą tankį ir gan mažą klampumą. Paprastai būna palei vandenynus, potvynių zonose, nors kartais gali būti ir kitose vietose, pvz., palei upes ar ežerus. Lietuvoje didesnių lakiųjų smėlynų nėra pastebėta, nors kai kuriose aukštapelkėse ar kitose pelkėse esantys dumblynai savo savybėmis atitinka lakaus smėlyno apibrėžimą, su vieninteliu skirtumu - paprastai turi savyje dar ir kažkiek žolių, kurių dėka atrodo dar nekalčiau.

Pagal sudėtį tokie smėlynai visada turi nemažai labai smulkių frakcijų molio, kurio dėka gali prikaupti savyje labai daug vandens, taip pavirsdami į klampią masę. Tuo jie skiriasi nuo įprasto, nepavojingo smėlio.

Neretai lakieji smėlynai atrodo apgaulingai, lyg paprastas pliažo smėlis, todėl būna, kad įvilioja žmones ar gyvūnus. Smėliukas, kuriuo eini, pasidaro klampus, kojos pradeda strigti, o pabandžius pasukti atgal - paaiškėja, kad jau grįžti nebesigauna. Paprastas ir visai malonus smėlis ima klampinti. Kiekvienas judesys tik dar labiau įklampina, ir klampina vis labiau ir labiau. Jei aplinkui nėra kitų žmonių, kurie padėtų ištrūkti, ir nėra kokių nors pagalių ar šakų, už kurių įsikibus, gautųsi save ištraukti, gali baigtis prastai.

Lietuviškai panašios vietos dar būna vadinamos akivarais.

Rekomenduotina, jei jau įklimpot į tokį smėlyną, ne bandyti eiti, o virsti gulsčiam į tą pusę, iš kurios atėjote, ir tada bandyti šliaužti ar plaukti. Smėlynas labiausiai klampina tol, kol žmogus stovi stačias. Stačias žmogus perduoda visą savo masę į nedidelį savo pėdų plotį, tad grimzta. Tačiau smėlyno tankis yra daug didesnis, nei vandens (didelę jo dalį sudaro smėlis ir molis), tad gulsčias žmogus klimpsta daug mažiau ir visai laikosi ant paviršiaus, jei tik nebando stotis stačias. Svarbu tik spėti atsigulti, kol nespėjai įklimpti pakankamai giliai.

Lakieji smėlynai pavojingiausi dėl kelių priežasčių, kurios gali baigtis mirtimi:

• Pajūrio, potvynių zonoje, žmogus gali būti užlietas vandeniu greičiau, nei spės išsikapanoti iš smėlyno, todėl tiesiog paskęs, atėjus potvynio bangoms. Itin pavojinga, jei žmogus įstrigęs gana giliai, o jūra yra banguota.
• Nuošaliose vietovėse, pelkynuose ir panašiai žmonės gali užstrigti ir tiesiog ilgainiui numirti nuo bado. Tiesa, tai retas atvejis, kuris paprastai pasitaiko nebent labai nuošaliose, dažniau tolimos šiaurės vietovėse, kur nėra plėšrūnų.
• Miškingose ar pelkingose vietose paprastai būna daug plėšrūnų, pvz., vilkai mūsų zonose, ar tigrai, jaguarai ir pan. šilto klimato zonose, kurie būna įpratę maitintis būtent pelkėse ir smėlynuose įstrigusiais gyvūnais. Žmonės tokiems plėšrūnams būna tiesiog eilinis maistas.