Kseroksas

Kseroksas - taigi kopijavimo aparatas, nes būtent taip vadinosi ta firma, kuri kopijavimo aparatus išrado ir paskui visame pasaulyje išplatino. Taigi kaip beliūdėtų firma Xerox, pavadinimas tapo bendriniu žodžiu, kuris visiems suprantamas ir aiškus.

Kopijavimo aparatus gamina daugelis puikių firmų - ir ta pati Xerox, bet ir kai kurios kitos - pvz., Minolta, Canon, Kyocera, Sharp, Ricoh, Toshiba ar kitos.

Kadaise, kai tik tuos kopijavimo aparatus išrado Xerox firma, tai jie buvo kaip stebuklas, nes leido nepaprastai pigiai ir greitai pasidaryti, pvz., kokių nors užrašų, laikraščio ar knygos puslapio kopiją ir ją dar padauginti nedideliu tiražu. Tai Vakaruose greitai dėl to išplito visokia smulki spauda, atsirado mėgėjiška žiniasklaida, taip vadinami zinai, rašantys įvairiomis temomis, nuo muzikos iki IT. Tokius leidinius leisdavo netgi mokyklų moksleiviai, kartais netgi ir pradinukai - nes netgi mokyklose jie būdavo statomi.

Gi SSRS kopijavimo aparatai būdavo tik tose įstaigose, kurioms reikdavo spausdintis popierius, ir statomi tik su specialiu Centro komiteto leidimu. Tokie aparatai būdavo griežtai prižiūrimi - kiekvienam būdavo skiriama atskira patalpa su plienu apkaltomis durimis ir etatinis KGB darbuotojas, kuris turėdavo prižiūrėti, kad nebūtų kas nereikia spausdinama. Visgi net ir tokiais atvejais žmonės įsigudrindavo prispausdinti kokio nors samizdato.

O paskui kadangi ir Xerox firmai, ir kitoms nelabai patiko, kad visi kopijavimo apratai vadinami kseroksais, tai visi pradėjo kišti kitus pavadinimus - pvz., kopijuoklis, daugintuvas, kopijavimo aparatas ar netgi gremėzdiškas "elektrografinio kopijavimo įrenginys". Tik vat neprigijo tie pavadinimai, tai iki šiol žmonės sako - kseroksas, net jei daiktas visai ne Xerox firmoje gamintas.

Beje, vienintelė SSRS gamykla, kuri kopijavimo aparatus gamino, buvo Vilniuje, kažkur Antakalnyje, ir vadinosi Elektrografijos institutas ar tai kažkaip panašiai. Tai ten buvo gaminami apratai "Era", kurie pasižymėjo tipiška sovietine kokybe - netgi ryškiausią tekstą atkopijuodavo taip, kad pusės to teksto nesimatydavo, tad kopijomis naudotis būdavo praktiškai neįmanoma. Kam tuos aparatus gamino - niekas taip ir neišsiaiškino, nes nei vieno normaliai kopijuojančio įrenginio ta gamykla nesugebėjo pagaminti per visą savo istoriją.

Žodžiu, sovietinės įstaigos, jei turėdavo ką nors kopijuoti, tai kaip nors turėdavo įsigyti vakarietišką Xerox ar kitos firmos įrenginį. Kitaip - niekaip nesigaudavo.