Kraujiniai pyragai

Ikona, vaizduojanti sceną prieš visiems žinomą Slibino Seto, Lietuvoje vadinamo Žalčiu, nudobimą. Šv.Jurgis - tai tas, pasikavojęs už lapų. Šv.Eglę matome gašliuose Žalčio nasruose. Ji dar nežino, kad neužilgo bus išgelbėta....

Kraujiniai pyragai - taigi tie, katruos senovėj pagonys visokie, lietuviai kepdavo iš visokių krikščionių paaukotų.

Tai dar tais laikais pasakojama būdavo, kaip misionieriai būdavo išverdami katiluose, iškepami ant laužo, o paskui suvalgomi ir taip toliau, o kraujiniais pyragais visi tie pagonys maitindavo vaikus per puotas.

Taip kad tie krikščionių pasakojimai apie pagonis aišku tokie įdomūs, susimastyt verčiantys. Tai negi išties mūsų protėviai buvo kanibalai???

Tai dar galim prisiminti, kad anoks Šventas Brunonas, katro dėka Lietuvos vardo tūkstantmetis buvo švenčiamas, taigi irgi lietuvių buvo nudobtas kartu su visu būriu palydovų, o tai ką paskum su jais darė, tai neaišku, matomai gal skerstuvės buvo geros...

Tai mes čia aišku galim pareikšt, kad viskas čia išties tėra šmeižtas ir jokių ten kraujinių pyragų ar kanibalizmų nebuvo, bet tai kas čia mumis patikės?

Juolab, kad ir kitos legendos bei padavimai byloja, kad protėviai garbino Žalti - žmogėdrų ir blogio jėgų valdovą! Kuris dar senobės Egipte buvo garbinamas baisiojo slibino Seto vardu.

Neveltui šv.Katalikų Bažnyčia kovojo su tais šlykščiais padarais ir juos naikino. Tuose kovose žuvo netgi vienas šventasai - toks šv.Jurgis, kuris žūdamas dar spėjo ietimi nudobti tą Žaltį, kas ir pavaizduota daugelyje anuometinės ikonografijos šedevrų.