Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!


Koncentracijos stovyklos

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
(Nukreipta iš Koncentracijos stovykla)
Jump to navigation Jump to search

Koncentracijos stovykla arba, sutrumpintai, konclageris (dar kartais ne visiškai teisingai vadinamas kaip "konslageris") - bendrinis pavadinimas įvairios paskirties žmonių laikymo vietoms, kurios organizuojamos tada, kai tų žmonių yra pernelyg daug, kad gautųsi sutalpinti kokiuose nors įprastuose pastatuose, o kartu paleisti jų savarankiškai keliauti kur akys veda - irgi dėl kokių nors priežasčių nenorima.

Koncentracijos stovykla - tai dažniausiai sulaikymo, įkalinimo ar priverstinio darbo stovykla, į kurią žmonės atgabenami iš daugelio smulkesnių sulaikymo vietų. Būtent dėl to, kad iš daugelio sulaikymo vietų žmonės koncentruojami į vieną didesnę vietą, koncentracijos stovykla ir vadinama "koncentracijos".

Dėl to, kad daugelis koncentracijos stovyklų būdavo naudojamos visiškai antiįstatyminiais, žmogaus teises pažeidžiančiais, žmonių naikinimo ar politinio susidorojimo tikslais, šiais laikais terminas "koncentracijos stovykla" ar "konclageris" turi kraštutinai neigiamą prasmę, todėl stengiamasi jo netaikyti tais atvejais, kai kalbama apie stovyklas, įkurtas teigiamais, žmonių gelbėjimo tikslais.

Kai stengiamasi išvengti neigiamos konotacijos ir turima omeny, kad stovyklos veikla yra korektiška, teigiamais, o ne nusikalstamais tikslais skirta, tokios stovyklos vadinamos internavimo centrais.

Šiuolaikinis totalitariniam terorui skirtų koncentracijos stovyklų variantas - mokymo ir perauklėjimo stovyklos, kurios naudojamos Kinijoje. Ir šiuolaikinėje Kinijoje, ir anksčiau III Reiche, ir SSRS, ir kitose totalitarinėse šalyse koncentracijos stovyklos sudarė pagrindą lagerinei ekonomikai.


Koncentracijos stovyklų tipai ir teisinis statusas

Tais atvejais, kai kalba eina apie sąlyginai nedideles įkalinamų žmonių grupes, paprastai pasinaudojama įprastais kalėjimais ar šiaip pavieniais pastatais, paverstais į kalėjimus. Tačiau tais atvejais, kai suimtų žmonių kiekis būna labai didelis, jų sutalpinti įprastuose statiniuose nepavyksta, todėl aptveriamos didesnės teritorijos - stovyklos, kuriose žmonės gali būti laikomi atvirame ore ar palapinėse ar laikinuose būstuose (barakuose). Būtent toksai improvizuotas įkalinimo įstaigos įrengimas - tai vienas iš būdingiausių koncentracijos stovyklų požymių. Tai reiškia, kad koncentracijos stovyklose dažniausiai laikoma daug kartų daugiau sulaikytų asmenų, nei įprastose įkalinimo įstaigose.

Kitas būdingas požymis - kad dalis ar visi koncentracijos stovyklose esančių asmenų būna taip vadinami internai, t.y., internuoti asmenys. Paprasčiau kalbant, tai būna žmonės, kurie sulaikyti ir įkalinti, neturint formalių ar pilnai pagrindžiamų teisinių priežasčių įkalinimui. Toksai įkalinimas gali būti ir visiškai neteisėtas (pvz., slaptos kocnentracijos stovyklos), ir dalinai teisėtas (pvz., paremtas išplėstine teisės aktų traktuote ar pan.), arba tie teisės aktai ir jų taikymas gali būti formaliai teisėti, tačiau prieštaraujantys esminiams žmogiškumo ir teisėtumo principams.

Tiktai dalimi atvejų koncentracijos stovyklos gali būti pilnai legitimios - paprastai tokios būna skirtos daugiau žmonių išgelbėjimui (išlaisvintų asmenų stovyklos, pabėgėlių stovyklos) ar laikinam įkalinimui, kol pasikeis karo su kitomis valstybėmis situacija (karo belaisvių stovyklos).


Karo pabėgėlių ir išlaisvintų asmenų stovyklos

Kitais atvejais koncentracijos stovyklų asmenys gali būti arba asmenys, kurie formaliai praradę teisinį statusą ar jo neįgiję (pvz., karo pabėgėliai, perkelti asmenys, iš kitų koncentracijos stovyklų išlaisvinti ir laikinai išlaikomi asmenys ar pan.). paprastai tokios stovyklos tik labai minimaliai riboja asmenų teises, neretai leidžia laisvai ar pusiau laisvai išeiti iš stovyklos, teikia asmenims įvairias socialines paslaugas, užtikrina žmogaus teises.

Tokio tipo stovyklos - pvz., įvairios karo pebėgėlių stovyklos, taip pat po II Pasaulinio karo kai kuriose šalyse, pvz., Vakarų Vokietijoje ir Prancūzijoje įkurtos stovyklos, skirtos buvusiems nacių koncentracijos stovyklų kaliniams. Tokiose stovyklose žmonės gaudavo maitinimą, papildomą medicininę priežiūrą, kuri padėdavo atgauti sveikatą, taip pat pagalbą, atrandant savo gimines ar kraštiečius.

Per tokias stovyklas nemažai lietuvių sugebėjo išvengti sulaikymo ir persiuntimo į SSRS - tai taip vadinami dipukai (nuo anglų kalba "Displaced Person" - "DP"). Taigi, šitos stovyklos dipukams išties buvo išsigelbėjimo stovyklos.

Būdinga, kad tokios stovyklos suteikia jų gyventojams bent dalines teises kuriam laikui išeiti iš stovyklos, apribojimai dažniausiai būna gana minimalūs, jokios bausmės už nesankcionuotą pasišalinimą iš stovyklos nebūna taikomos.

Karo belaisvių stovyklos

Karo metais neretai būna toksai didelis karo belaisvių kiekis, kad jų tiesiog neįmanoma išlaikyti įprastose įkalinimo vietose. Todėl būna įrengiamos karo belaisvių stovyklos, kuriose šie saugomi nuo pabėgimo ar galimų maištų.

Remiantis įvairiomis tarptautinėmis konvencijomis, karo belaisviai turi gauti Raudonojo kryžiaus organizacijų priežiūrą, maitinimą, humanišką elgesį, draudžiamas prievartinis karo belaisvių darbas ir pan., todėl tokios stovyklos neretai sukuria visai pakenčiamas sąlygas įkalintiems asmenims.

Nepaisant to, kai kurios šalys, kurios tarptautinių sutarčių dalinai ar pilnai nesilaikė (pvz., pilnai nesilaikė SSRS, dalinai nesilaikė (SSRS kareivių atžvilgiu) III Reichas), karo belaisviams sukurdavo ir nežmoniškas sąlygas, juos naikindavo ir pan..

Kaliniai iš karo belaisvių stovyklų paprastai paleidžiami, karui pasibaigus, tačiau neteisėti režimai, pvz., SSRS, tuos galinius išnaudodavo prievartiniams darbams dar daugelį metų po karo pabaigos. Tokių lagerių priskaičiuota 2454, juose buvo laikoma maždaug 3,5 Vokietijos ir kitų šalių (daug Austrijos, Vengrijos, Rumunijos) kareivių, kuriant jiems nežmoniškas sąlygas. Iš šių kareivių dėl nežmoniškų lagerių sąlygų mirė daugiau kaip 500 tūkstančių žmonių. Karo belaisviai buvo pradėti paleidinėti tik 1947 metais, t.y., praėjus 2 metams nuo karo pabaigos, didelės dalies belaisvių repatriacija užtruko iki pat 1950 metų, t.y., karo belaisviais jie buvo laikomi net 5 metus po karo. Kai kurie sovietų lageriuose buvo paleisti iš lagerių tik apie [[1955]-1959 metus, t.y., praėjus maždaug 10-14 metų po karo.

III Reichas karo belaisvių stovyklas tvarkė humaniškiau, tačiau išimtį darė SSRS kariams, kuriuos laikė nežmoniškomis sąlygomis, prisidengdami aiškinimais, kad esą tarptautiniai įsipareigojimai dėl karo belaisvių negalioja SSRS kareiviams, nes SSRS nėra pasirašiusi tų sutarčių. Rezultate nacių konclageriuose iš maždaug 2,5 milijono įkalintų SSRS kareivių mirė maždaug pusė.


Prievartinio darbo stovyklos

Prievartinio darbo stovyklos yra naudojamos tais atvejais, kai norima gauti didelį kiekį itin pigios darbo jėgos. Viena iš žinomiausių prievartinio darbo stovyklų sistemų - tai sovietinis Gulag, kur žmonės būdavo priverčiami dirbti darbus ypatingai sunkiomis klimato sąlygomis (tolima Šiaurė, nežmoniški šalčiai) ar dirbti kraštutinai nesaugiai, tokius darbus, kur ypatingai didelė mirties tikimybė (pvz., laivybos kanalų statyba, urano rūdos kasyklos).

Savo esme prievartinio darbo stovyklos yra ne kas kita, kaip vergų darbo stovyklos, nes kaliniai neturi jokių teisių, dirba priverstinai, nes jei vengia darbo, gali negauti maisto, gali būti mušami ar žudomi.

Šiais laikais pagal tarptautinę teisę visos tokios stovyklos yra laikomos neteisėtomis, nes vergų darbas yra uždraustas.

Daugelis nacių koncentracijos stovyklų imitavo prievartinio darbo stovyklas, tačiau darbas šiose stovyklose buvo naudojamas daugiau kaip žmonių išsekinimo ir numarinimo priemonė. Tokioms koncentracijos stovykloms būdingas labai didelis žmonių mirštamumas. Išsekinti ir jau pasipriešinti negalintys žmonės būdavo persiunčiami į kita stovyklas, naikinami pakeliui (sunkvežimiuose, traukiniuose ar tiesiog vežami į sušaudymo duobes), arba persiunčiami į naikinimo (mirties) stovyklas.

Panašiai kraštutinai aukštą žmonių mirštamumą turėjo ir daugelis sovietinių lagerių, pvz., tų, kurie užsiimdavo medžių kirtimu tolimoje Šiaurėje. Tokie lageriai dėl savo kraštutinai aukšto mirštamumo neretai būdavo artimesni mirties stovykloms, nei prievartinio darbo stovykloms. Aukščiausią mirštamumą turėdavo kai kurie lageriai, įrengti urano rūdos kasyklose - nemažai tokių lagerių mirštamumas buvo labai artimas 100%. Bene žinomiausias iš tokių


Perauklėjimo stovyklos

Perauklėjimo stovyklos buvo kuriamos SSRS ir kitose komunistinėse valstybėse pagal Antono Makarenkos metodus. Tokių stovyklų tikslas buvo prievartiniais, smurtiniais metodais paveikti žmones taip, kad jie imtų tarnauti totalitariniam režimui ir bijoti jam priešintis.

Paprastai tokiose stovyklose kaliniai būna terorizuojami, kankinami, jiems kuriamos nežmoniškos sąlygos, o kartu jie verčiami paklusti tas stovyklas valdantiems režimams.

Pirma tokia stovykla buvo įrengta Solovkuose, vėliau ją aprašė Aleksandras Solženicinas svo knygoje "Gulago archipelagas". Vėliau tokių stovyklų kiekis buvo didinamas, ilgainiui daugelis jų paverstos priverstinio darbo stovyklomis.


Kankinimo stovyklos

Kankinimo stovyklos būna skirtos asmenų tardymui, kankinimui ar politinei prievartai. Savo esme yra labai artimos perauklėjimo stovykloms. Kadangi praktiškai visose perauklėjimo stovyklose būna vykdomi ir atviri ar užmaskuoti žmonių kankinimai, aiškios ribos tarp perauklėjimo ir kankinimo stovyklų nėra. Dėl ypatingai aukšto kalinių mirtingumo kankinimo stovyklos turi ir kai kuriuos mirties stovyklų bruožus.

Paprastai kankinimo stovyklomis vadinamos tokios, kur kankinimai vykdomi labai intensyviai, kaip kasdienė praktika, kurią tenka patirti visiems ar absoliučiai daugumai kalinių. Dažnai tokie kankinimai vykdomi tam, kad kaliniai išduotų kitus asmenis, pasirašytų prisipažinimus ir pan..

Kadangi dažniausiai totalitariniai režimai tardymus su kankinimais vykdo kalėjimuose, tokios stovyklos būna nelabai dažnos. Pvz., III Reichas turėjo vieną kankinimų stovyklą - Mauthausen, kurioje laikė ir kankino daugelio šalių karininkus, politikus, pareigūnus, taip pat dalį žydų, kurių dėl politinių priežasčių nenorėjo sunaikinti iškart, o bandė išnaudoti, priversdami skleisti naciams tinkamą propagandą ir t.t..

Mažos kankinimų stovyklos XXa. antroje pusėje buvo kuriamos kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse. Šios stovyklos buvo kuriamos tam, kad būtų galima slapta išvežti ir atokiose vietovėse įkalinti slapta pagrobtus ir įkalintus įvairių režimų priešininkus ar opizicinius politikus, todėl nebūdavo labai didelės. Kartais tokiose stovyklose būdavo laikoma vos keli, keliolika ar keliasdešimt kalinių, tačiau šiems mirštant ar juos žudant, būdavo atgabenami vis nauji ir nauji. Kai kurios tokios stovyklos turėjo žmonių mirštamumą, artimą 100%, o buvo atrandamos daug vėliau, praėjus daugeliui metų po to, kai buvo uždarytos.


Mirties arba naikinimo stovyklos

Mirties stovyklų pagrindinis tikslas - žmonių naikinimas. Tikslingi, organizuoti ir sistemingi kankinimai taikomi tik dalyje iš tokių stovyklų, nes pagrindinis tokių stovyklų tikslas būna ne žmonių kankinimas ir privertimas bendradarbiauti su režimu, o tiesiog žmonių naikinimas.


Otomanų mirties stovyklos

Pirmosios tokio tipo stovyklos buvo įrengtos Turkijoje skirtos armėnų genocidui, per kurį buvo nužudyta maždaug apie pusantro milijono žmonių. Nemaža dalis iš jų buvo nužudyta specialiose koncentracijos stovyklose, kurios buvo įrengtos dykumose.

Naikinimas šiose stovyklose, kurių keliolika buvo įrengta Sirijoje bei Aukštutinėje Mesopotamijoje, buvo paremtas nuolatiniu žmonių persiuntinėjimu tarp stovyklų, esant kankinančioms dykumų sąlygoms, neduodant maisto ir vandens. Žmonės būdavo persiunčiami į kurią nors iš stovyklų, ten laikomi, kol dalis mirs, o tada jiems sakoma, kad kitur jau gaus maisto ir vandens. Tada žmonės būdavo varomi į kitą stovyklą, kur vėl negaudavo maisto ir vandens.

Per kiekvieną tokį persiuntimą nemaža dalis žmonių mirdavo kelionės metu, dar dalis mirdavo pačioje stovykloje. Žmonių siuntinėjimas trukdavo tol, kol mirdavo visi. Deir ez-Zor stovyklų komplekse taip buvo nužudyta apie 150 tūkstančių žmonių, o Ras al-Ayn komplekse - apie 80 tūkstančių žmonių. Sumoje tokio tipo stovyklose buvo nužudyta apie 300 tūkstančių žmonių.

Artimiausia šiuolaikiniam mirties stovyklų supratimui buvo Trebizondo (dabartinis Trabzon) miesto žudynės.Šiame mieste išvis buvo nužudyta apie 50 tūkstančių žmonių, didžiausia dalis - tikslingai susodinant į valtis, jas nutempiant į jūrą ir apverčiant. Dalis žmonių būdavo sunaikinama mažose koncentracijos stovyklose, žmones suvarant į vieną pastatą, o paskui padegant. Taip buvo nužudyta apie 5000 žmonių. Ir vienu, ir kitu būdu daugiausiai buvo žudomos moterys ir vaikai, nes vyrai jau buvo atskirti ir ištremti į kitas vietas, kad negalėtų sukilti ir pasipriešinti.

Tačiau dalis Trebzono žudynių buvo organizuotos specialiai įrengtoje koncentracijos stovykloje - ji buvo įrengta ligoninės ir mokyklos patalpose, o žudymus vykdė keletas gydytojų. Vaikai buvo sistemingai žudomi, jiems suleidžiant mirtinas injekcijas, o taip pat nuodijami dujų kamerose. Vėlesni istorikai būtent Trebzono ligoninėje ir mokykloje vykdytas žudynes įvardino kaip tas, kurios tapo prototipu nacių rengtoms masinėms žmonių žudynėms, Aktion T4 programai ir mirties fabrikams.


Nacistinės žmonių naikinimo stovyklos arba mirties fabrikai

Žinomiausi mirties stovyklų atvejai - šešios didžiosios nacių įkurtos naikinimo stovyklos - Chelmnas (Chelmno), Belzecas (Belzec), Sobiboras (Sobibor), Treblinka, Maidanekas (Majdanek) ir Aušvicas arba Osvencimas (Auschwitz-Birkenau, Oświęcim). Šiose stovyklose buvo sunaikinta maždaug 2,7 milijono ar netgi daugiau žmonių, iš jų virš 90% buvo žydai. Būtent šiose šešiose stovyklose buvo nužudyta apytiksliai 40-50% visų per Holokaustą sunaikintų žmonių. Vien Aušvico mirties stovykloje nužudyta virš milijono žmonių.

Kadangi šios nacių organizuotos mirties stovyklos žmones naikino ypatingai dideliais kiekiais, jos dar būna vadinamos mirties fabrikais.

Tokių nacių stovyklų prototipai buvo eutanazijos centrai, kurti pagal Aktion T4 programą, kur nacių psichiatrai naikino psichikos ligonius ir silpnapročius, o taip pat - ir šiaip neįgaliuosius, ypač tuos, kurių neįgalumas buvo susijęs su apsigimimais, nors kartais ir tiesiog sužalotus asmenis, pvz., karo invalidus.

Dėl ypatingai didelio mirštamumo (skirtingais vertinimais, maždaug 150-300 tūkstančių nužudytų žmonių) neretai mirties stovykloms priskiriamas ir Mauthausen stovyklų kompleksas, nors formaliai šis nebuvo kurtas tikslingam masiniam žmonių naikinimui.

Mirties stovykloms labai artimos yra kai kurios prievartinio darbo stovyklos, kuriose sąlygos tokios blogos, kad mirštamumas gali pasiekti 10-20%, o kartais ir dar daugiau visų kalinių. Kaip pvz., Buchenvaldas - virš 50 tūkstančių žuvusių žmonių, Bergen-Belsen - virš 50 tūkstančių mirusių žmonių, Dachau - apie 42 tūkstančiai nužudytų žmonių, Štuthovas - apie 65 tūkstančiai nužudytų žmonių, Saksenhauzenas - apie 100 tūkstančių nužudytų žmonių ir t.t..


Sovietiniai mirties lageriai

Mirties dažnai priskiriami ir sovietiniai lageriai, ypač tie, kurie buvo tolimoje Šiaurėje, pvz., miškų kirtimo lageriai, kuriuose mirštamumas kartais pasiekdavo keliasdešimt procentų ar daugiau žmonių. Dar didesnis mirštamumas būdavo lageriuose, kurie dirbdavo prie urano kasyklų - tokiuose lagereiuose mirštamumas neretai buvo labai artimas 100%. Kaip pvz., Butugyčagas žinomas tuo, kad beveik visi jo kaliniai mirė, nes buvo priversti be jokių apsaugos priemonių dirbti požeminėse urano šachtose. Mirusių Butgyčago kalinių skaičius vertinamas kaip ne mažiau, kaip 2000, nors viršutinė riba lieka neaiški, galimai virš 10 tūkstančių.

Sovietiniams lageriams būdinga tai, kad jų dydis dažniausiai būdavo gana nedidelis, nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių žmonių, tačiau mirštamumas būdavo labai aukštas, kartais siekdavo keliasdešimt procentų - daugiausiai dėl bado, lėtinio išsekimo, negydomų ligų, daugybės sužalojimų ir šalčio. Negana to, konclagerių kaliniai būdavo persiunčiami iš vieno lagerio į kitą, tad jei ir nemirdavo viename lageryje, mirdavo kitame. Dėl prastos apskaitos ir daugelį dešimtmečių slėptų, o paskui ir naikintų duomenų, žuvusių konkrečiuose sovietiniuose lageriuose žmonių skaičius yra labai sunkiai įvertinamas. Suminiai skačiai - maždaug 18 milijonų žmonių, pasodintų į Gulag lagerius, iš kurių apie 1,6 milijono žuvo būtent dėl nepakeliamų lagerių sąlygų.

Koncentracijos stovyklų istorija

Pirmąsias koncentracijos stovyklas tuo pavidalu, kaip suprantama šiais laikais, įkūrė Carinė Rusija dar 1772 metais, po Baro konfederatų sukilimo, nukreipto prieš Rusijos statytinį Stanislovą Augustą Poniatovskį. Po to, kai sukilimas buvo numalšintas, beprasidedant I-ojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo veiksmams, daugybė Lietuvos ir Lenkijos bajorų buvo suimdinėjama kartu su šeimomis, jų pavaldiniais ir t.t., o kad jie negalėtų pabėgti - visi vežami į tam įrengtas, tvoromis aptvertas ir saugomas stovyklavietes. Jau iš tų stovyklaviečių visi jie buvo siunčiami į tremtį Sibire.

Vėliau pirmąsias didesnes koncentracijos stovyklas įkūrė Jungtinė Karalystė, skirdama jas karo belaisvių įkalinimui Anglų-Būrų karo metu. Stovyklos buvo įkurtos Pietų Afrikoje, sąlygos jose buvo pakankamai nežmoniškos, kad ten mirtų tūkstančiai žmonių.

Pagal gerokai humaniškesnį modelį buvo kuriamos I Pasaulinio karo laikų karo belaisvių stovyklos. Tačiau apie tą laiką Turkijoje buvo sukurtos ir pirmos žmonių naikinimo stovyklos, skirtos armėnų genocidui.

Dar vėliau, jau Tarpukaryje koncentracijos stovyklas masiškai ėmė steigti SSRS, kiek vėliau - ir III Reichas, nedidelės koncentracijos stovyklos gana nedideliais kiekiais būdavo įkuriamos ir kitose šalyse, taip pat ir Lietuvoje.

SSRS koncentracijos stovyklas naudojo daugiausiai prievartiniam darbui, kurį kombinavo su žmonių naikinimu (sukuriant žmonėms kraštutinai sunkias, nesaugias darbo sąlygas, šaudant už bandymus pabėgti ar išvengti darbo ir pan.). Vokietijoje koncentracijos stovyklos buvo kuriamos daugiau didelių asmenų grupių izoliacijos, o paskui ir masinio naikinimo tikslais, priverstinis darbas tenai buvo greičiau antraeilė funkcija, skirta žmonių kankinimui.

Po II Pasaulinio karo visame normaliame pasaulyje koncentracijos stovyklos buvo pradėtos laikyti totalitarizmo simboliu ir vienu iš esminių totalitarinio valdymo, masinio žmonių teroro įrankių. Tačiau tokios stovyklos gana ilgą laiką išliko SSRS (iki pat Chruščiovo atšilimo), o taip pat be perstojo egzistavo ir iki šiol yra aktyviai naudojamos kai kuriose komunistinėse valstybėse, pvz., Šiaurės Korėjoje ar Kinijos liaudies respublikoje.