Gydomoji chlorkė

Gydomoji chlorkė, neretai vadinama tiesiog kaip chlorkė - tai įvairių hipochloritų mišinys, pasižymintis neįtikėtino stiprumo ir efektyvumo dezinfekcinėmis savybėmis. Daugelio sanitarijos žinovų chlorkė yra vertinama, kaip didžiausias žmonijos išradimas ever, galimai netgi svarbesnis už antibiotikus, nes sugebėjo sustabdyti ir išnaikinti daugybę infekcijų dar tais laikais, kai jokių antibiotikų išvis net nebuvo.

Natrio hipochloritas paprastai naudojamas kaip 2-5% tirpalas, o kalcio hipochloritas - kaip baltos, miltelių pavidalo chlorkalkės, kurios pabarstomos kur nors, arba sumaišomos su vandeniu. Teoriškai chlorkalkėmis vadinamas kalcio arba magnio ir kalcio hipochloritų mišinys, tačiau natrio (ir kalio) hipochloritinės rūgšties druskos - tai irgi hipochloritai, tiesiog jau ne kalkės (nes kalkės yra kalcio-magnio junginiai), o šiaip hipochlordruskė. Taip ir gaunasi bendrinis pavadinimas - chlorkė, reiškiantis visas dezinfekcijai naudojamas hipochlorinės rūgšties druskas.

Gydomąjai chlorkei būdinga ir tai, kad mirtinai nudezinfekuoti sugeba ne tik visokias bakterijas, bet ir šiaip įvairius parazitus, o taip pat kartais ir žmones. Žmones chlorkė gali ir nudeginti (ypač gleivinę, pvz., burną, akis ar kt.), ir mirtinai nunuodyti, nes tai tipiškas hemotoksikas, surišantis hemoglobiną.

Chlorkė yra realiai pavojinga. Kadangi reaguoja su daugeliu kitų chemikalų, pvz., su šarmais, tai sugeba dar ir paskleisti chloro ir chloro oksidų mišinį į orą, kurie veikia praktiškai kaip cheminis ginklas. Taigi, yra buvę ne vienas atvejis, kai žmonės pamaišę chlorkės su kuo papuola, paskui patys mirtinai nusinuodydavo išsiskyrusiomis dujomis kur nors savo pačių tualete. Yra buvę ir sunkesnių atvejų - pvz., kartą Kaune kažkokiame baseine nusinuodijo keletas žmonių, nes kažką dezinfekavo ir primaišė. Lengvesniais, nemirtinais atejais, būna išdeginami plaučiai, dėl ko lieka visą gyvenimą besitęsiantys nepagydomi plaučių pažeidimai.

Gydomoji chlorkė pasižymi bjauria chloro smarve, koncentruotesnė ar tiesiog ilgesnį laiką veikdama, sugeba nudeginti rankas, yra nuodinga, išskiria nuodingas dujas, bet užtat turi ir vieną esminį privalumą - visokias bakterijas ir virusus naikina taip gerai, kaip daugiau niekas kitas. Dėl tų priežasčių chlorkė yra barstoma į tualetus, ja plaunamos grindys, stalai ir kiti paviršiai, dezinfekuojami indai, kibirai ir kiti daiktai, ir taip toliau, ir taip toliau.

Gydomoji chlorkė jau daugiau kaip šimtą metų yra svarbiausias įrankis, kovojant su daugybe epidemijų beigi pandemijų, ypač su tomis, kurios plinta fekaliniu-oraliniu keliu, t.y., su visokiomis vidurių infekcijomis.

Gydomoji chlorkė yra vienas iš tų produktų, kurių dėka išvis egzistuoja kai kurios trečiojo pasaulio valstybės, nes jei chlorkės ten nebūtų, tai tos valstybės tiesiog kolapsuotų ir išnyktų dėl epidemijų. Galimai netgi ne vienas, o svarbiausias iš tų produktų, nes be jos tos valstybės realiai neturėtų šansų išgyvent.

Gal ir keista, bet gydomoji chlorkė buvo pirmiausiai išrasta ne kaip dezinfekcinis, o kaip audinių balinimo chemikalas. Pradžioje, 1774 metais, garsus švedų chemikas Šeelė (Carl Wilhelm Scheele) atrado cheminį elementą chlorą, kurį tirpinant vandenyje, gaudavosi hipochloro rūgštis. Po kiek laiko prancūzų chemikas Bertole (Claude Berthollet) atrado, kad tas tirpalas puikiai balina audinius. Kiek pagerintas tirpalas, hipochlorinės rūgšties natrio druska buvo pradėtas gaminti Javel (Žavelis) miestelyje netoli nuo Paryžiaus, todėl gavo pavadinimą Eau de Javel - Žavelio vanduo. Gana greitai Bertole atrado ir dar vieną panaudojimą - paaiškėjo, kad išdžiovintas natrio hipochloritas yra sprogus, o itin gerai sprogsta, kai sumaišytas su organinėmis medžiagomis, nes išskiria laisvą deguonį. Taip natrio hipochloritas pradėtas naudoti šaunamųjų ginklų kapsulėms gaminti. Sausas natrio hipochloritas vadinamas Bertoleto druska.

Tik gerokai vėliau Pasteras atrado bakterijas ir dar gerokai vėliau buvo nustatyta, kad chlorkė jas neįtikėtinai efektyviai naikina, nesirinkdama, ar bakterija kenksminga, ar ne.

Keistas ir nuostabus dalykas, atrastas visai nesenais laikais: pasirodo, kad kraujo baltosios ląstelės (leukocitai, o jei tiksliai - tai neutrofiliniai granulocitai), kurios sugeba suėsti praktiškai bet kokią infekciją, turi sudėtingą ir komplikuotą mechanzmą, per kurį gamina hipochloritus, t.y., tą pačią chlorkę, o tuos hipochloritus ir paskleidžia ant infekcijos sukėlėjo, taip jį žudydamos. Štai ir paaiškinimas, kodėl tie leukocitai sugeba sunaikinti bet ką, į ką nusitaiko.