Gotikiniai šriftai

Gotikiniai šriftai - tokie senoviniai šriftai, kurių šiais laikais niekas nesugeba perskaityti, nes raidės čia būna panašios į kokias tai tvoras, nesuprantamos visiškai. Naudoti viduramžiais, išsivystė iš senųjų romaninių šriftų, rašytų ranka.

Kadangi renka rašant, naudojamos buvo plunksnos kiek nukirptais (plokščiais) galais, tai ilgainiui, per kelis šimtus metų, išsivystė raidės, kurios gana specifiškai atrodančios - kaip tokia kampuoti brūkšniai.

Kadangi gotikiniai šriftai sunkiai perskaitomi, tai vos tik atsirado spauda, po truputį tie šriftai ėmė nykti ir ilgainiui vietoje jų dauguma šalių perėjo prie normalių romaninių raidžių. Išimtimi ilgai buvo tik viena valstybė - Vokietija, kuri savo gotikinių šriftų kultūrą ir tradiciją išsaugojo iki pat XXa. vidurio, ilgai ilgai ją naudodama oficialiuose dokuomentuose, banknotuose ir taip toliau. Bet vėliau net ir Vokietija atsisakė šių šriftų - per II Pasaulinį karą paaiškėjo, kad okupuotose valstybėse niekas tų Fraktūra parašytų tekstų nesugeba perskaityti (juoba ir patys vokiečiai ne visada įstengdavo), tai net ir III Reichas nuo 1941 metų gotikinius šriftus išmetė į šiukšlyną. Nuo to laiko gotikinės raidės naudojamos tik tada, kai prireikia prisiminti kokią tai senovę.

Ilgainiui išsivystė šie pagrindiniai gotikinių šriftų tipai:

• Gotikiniai minuskulai - praktinis ankstyvų Viduramžių šriftas, naudotas rašytinėse knygose
• Tekstūra - pagrindinis gotikinis senųjų laikų rašytinis šriftas, vėliau pavirtęs ir į pirmą knygose naudotą šriftą
• Rotunda - specifiškas apvalainas gotikinis šriftas, naudotas vėlyvesnės gotikos rašytinėse ir ankstyvose spausdintinėse knygose
• Bastarda - ne per daug išplitęs gotikinis šriftas, naudotas kanceliarijose, o vėliau ir spausdintinėse knygose
• Švabacheris - daugiausiai Vokietijoje paplitęs šriftas, išsilaikęs iki vėlyvesnių laikų
• Fraktūra - ilgiausiai ir plačiausiai naudotas gotikinių šriftų tipas

Viena gotikinio rašymo taisyklė, kurios nežino lameriai (pagal ką šie yra atpažįstami): gotikiniu šriftu rašant, negali būti naudojamos kelios didžiosios raidės paeiliui. Visas tekstas rašomas tik mažosiomis, didžiosios raidės panaudojamos tik paskirų žodžių pradžiai ir niekada negali eiti kelios didžiosios paeiliui (išimtis - santrumpos, kur didžiosios skiriamos taškais).

Pvz. tokio teksto kaipo "𝕻𝕴𝕻𝕰𝕯𝕴𝕵𝕬 𝕿𝕺𝕶𝕴𝕬 𝕻𝕴𝕻𝕰𝕯𝕴𝕵𝕬" negali būti, nes čia kelios didžiosios raidės paeiliui. O štai "𝕻𝖎𝖕𝖊𝖉𝖎𝖏𝖆 𝖙𝖔𝖐𝖎𝖆 𝕻𝖎𝖕𝖊𝖉𝖎𝖏𝖆" - galimas variantas, nes to kartojimosi nėra.

Negana to, kai rašoma gotikinėmis raidėmis, jų tarpai yra nuliniai, nes jos yra kilę iš rašytinių - tai reiškia, kad raidės turi susieiti. Šitai matyt yra bene didžiausia problema, nes daugumoje fontų toksai susiėjimas būna nenumatytas.

𝔓𝔞𝔭𝔯𝔞𝔰𝔱𝔞 𝔉𝔞𝔨𝔱𝔲̄𝔯𝔞 𝔫𝔢̇𝔯𝔞 𝔱𝔬𝔨𝔦𝔞 𝔧𝔞𝔲 𝔭𝔞𝔭𝔯𝔞𝔰𝔱𝔞 - 𝔰̌𝔦𝔱𝔞𝔰 𝔱𝔢𝔨𝔰𝔱𝔞𝔰 𝔱𝔲𝔯𝔦 𝔨𝔩𝔞𝔦𝔡𝔦𝔫𝔤𝔲𝔰 𝔱𝔞𝔯𝔭𝔲𝔰 (𝔰𝔭𝔢𝔦𝔰𝔦𝔫𝔤𝔞̨).

𝔇𝔲𝔬𝔱𝔞𝔰𝔦𝔰 𝔱𝔢𝔨𝔰𝔱𝔞𝔰 𝔭𝔞𝔯𝔞𝔰̌𝔶𝔱𝔞𝔰 𝔉𝔯𝔞𝔨𝔱𝔲̄𝔯𝔞, 𝔨𝔲𝔯 𝔱𝔞𝔯𝔭𝔞𝔦 𝔡𝔞𝔲𝔤𝔪𝔞𝔷̌ 𝔲𝔷̌𝔫𝔲𝔩𝔦𝔫𝔱𝔦, 𝔫𝔬𝔯𝔰 𝔯𝔞𝔦𝔡𝔢̇𝔰 𝔳𝔦𝔰𝔳𝔦𝔢𝔫 𝔡𝔞𝔯 𝔫𝔢𝔰𝔲𝔰𝔦𝔧𝔲𝔫𝔤𝔦𝔞, 𝔨𝔞𝔦𝔭 𝔱𝔲𝔯𝔢̇𝔱𝔲̨. 𝔙𝔦𝔰𝔤𝔦 𝔱𝔞𝔦 𝔧𝔞𝔲 𝔷̌𝔶𝔪𝔦𝔞𝔦 𝔱𝔢𝔦𝔰𝔦𝔫𝔤𝔢𝔰𝔫𝔦𝔰 𝔯𝔞𝔰̌𝔶𝔪𝔬 𝔳𝔞𝔯𝔦𝔞𝔫𝔱𝔞𝔰. 𝔉𝔯𝔞𝔨𝔱𝔲̄𝔯𝔞 𝔶𝔯𝔞 𝔭𝔬𝔭𝔲𝔩𝔦𝔞𝔯𝔦𝔞𝔲𝔰𝔦𝔞𝔰 𝔤𝔬𝔱𝔦𝔨𝔦𝔫𝔦𝔰 𝔰̌𝔯𝔦𝔣𝔱𝔞𝔰, 𝔱𝔞𝔡 𝔯𝔢𝔦𝔨𝔦𝔞 𝔪𝔬𝔨𝔢̇𝔱𝔦 𝔧𝔞 𝔯𝔞𝔰̌𝔶𝔱𝔦 𝔦𝔯 𝔧𝔞̨ 𝔰𝔨𝔞𝔦𝔱𝔶𝔱𝔦.

Gotikiniai šriftai UTF

Nors naudojant UTF, šriftai tiesiog pasirenkami, o raidės naudojamos tokios pačios, kaip ir įprasta, taip jau atsitiko, kad čia gavosi visai kitaip. Reikalas tas, kad matematikai turi nesveiką kiekį visokių specialių simbolių, kuriuos darosi iš visokių abėcėlės raidžių, kokių tik papuola. Tai pirma jie tiems specialiems simboliams naudojo graikų alfabetą, bet jo pritrūko. Tada jie pradėjo ieškoti visokių kitokių abėcėlių, bet ir tų ėmė trūkti, o ir tų abėcėlių niekas nesugebėdavo įsiminti. Tai vienu metu ėmė ir sugalvojo, kad galima gi gotikinėmis raidėmis specialius dalykus žymėt.

Štai taip matematikų reikalavimu į UTF buvo įvesta papildoma gotikinė abėcėlė, kuri sėdi diapazone nuo 1D504 iki 1D59F, čia viskas šešioliktainėje. Tai tenai yra ne tik normali fraktūra, bet dar ir boldu variantas, jei kartais prireiktų.

Tai jei kada pasinaudosit šitais šriftais, tai padėkokit matematikams, kad jiems visokių nesąmonių vis prisireikia.