Generalinė degeneracijos teorija

Generalinė degeneracijos teorija sako, kad bet koks psichikos sutrikimas reiškia nervų pažeidimą, nes jei nervų pažeidimo nebūtų, tai ir psichika nesutriktų. O jei jau yra nervų pažeidimas, tai reiškia, kad jis neatstatomas ir nepagydomas. O kadangi nervų pažeidimai dėl visokių priežasčių vystosi pas visus, tai reiškia, kad visų žmonių nervai nuolat degeneruoja. Taigi, jei prasidėjo psichikos sutrikimas, tai jau yra progresuojanti degeneracija.

Kadangi degeneracija yra visuotinė, apimanti visą nervų sistemą, tai ji vadinama generalizuota, o kadangi ji dar ir neišvengiama - tai vadinama generaline degeneracija. Tuo ji skiriasi nuo paprastos degeneracijos.

Pagal generalinės degeneracijos teoriją jei sutrikimas yra lengvas, pvz., asteninis sindromas (dar žinomas, kaip lėtinis nuovargis), tai jis greitai pasunkės ir vietoje jo bus jau depresija ar bipolinis sutrikimas. Paskui sutrikimas dar labiau pasunkės ir jau bus neurozė. O paskui viskas dar labiau pasunkės ir bus schizofrenija. O dar paskui išsivystys marazmas.

Pagal tokią teoriją jokie psichikos sutrikimai negali būti pagydomi, o geriausiu atveju tebūna tik laikina remisija. Ir jei kažkuo žmogus apsirgo, tai ir diagnozė negali būti nuimama - nes pasveikti negali. Ir keičiama diagnozė gali būti tiktai į sunkesnę.

Generalinės degeneracijos kūrėjas buvo toksai Jean-Martin Charcot, bet kadangi anas su savo psichiatrinėmis teorijomis be isterikių demonstravimais visame pasaulyje pagarsėjo kaip šarlatanas, tai dabar tos teorijos nelabai kas nori atvirai minėti. Tačiau ta pati teorija nukeliavo pas Emil Kraepelin, o paskui ir pas Andrejų Snežnevskį. Pastarieji du autoriai tą teoriją mini kaip "procesą" - tai degeneracijos procesas, kuris nesustoja. Tik vat kažkokius stebuklingu būdu tas procesas neužkabina pačių psichiatrų.