Gatvių humanizavimas

Gatvių humaniazvimas - tokia darniojo judumo rūšis, kurios metu gatvės yra perdaromos keistais būdais taip, kad paskui jau visi pradeda šnekėti, kad valdžia išprotėjo ir jai pasimaišė protas. Ir čia kalba ne apie šiaip kokius tai gerais norais paremtus nesėkmių atvejus, o apie visiškas nesąmones.

Gatvių humanizavimas išties tėra eilinis harmonizavimas, tiesiog pridengtas kokiu tai menamu pritaikymu žmonėms ir gatvėms, pagal kurį harmonija turėtų atsirasti tarp asfalto, pėsčiųjų ir mašinų. Aišku, jokia harmonija neatsiranda, tačiau didelėmis beprasmėmis kalbomis visi užknisami tiek, kad galų gale pasiduoda, nes visus tiesiog užknisa tie kliedesiai.

Gatvių humanizavimo taisyklės:

• Perėjos patraukiamos į šoną nuo sankryžų taip, kad į jas būtų patogiau dideliu greičiu įvažiuoti vairuotojams, o pėstiesiems reiktų eiti į šoną vingiais, maždaug 5-10 metrų ar netgi daugiau. Paskelbiama, kad visa tai esą vardan pėsčiųjų saugumo.
• Vairuotojams eismo juostos susiaurinamos tiek, kad koks nors autobusas ar sunkvežimis nepravažiuotų. Paskelbiama, kad visa tai yra vardan vairuotojų saugumo ir patogumo ir kad visi pravažiuoja.
• Gatvių juostų skaičius sumažinamas, vietoje keturių juostų paliekamos dvi susiaurintos juostos, o dvi buvusios juostos perdaromos į stovėjimo vietų ir šaligatvių hibridą taip, kad realiai stovėjimo vietų pasidarytų du kartus mažiau. Tada paskelbiama, kad gatvėse sukurta daugybė naujų stovėjimo vietų, nes jų atseit iki tol nebuvo.
• Ten, kur nesigauna sumažinti juostų skaičiaus, juostos visvien susiaurinamos ir paskelbiama, kad tai atseit pagal kokius tai STR ir panašiai (nors išties apie tai sumeluojama). Kai du autobusai neprasilenkia, tada pradedami kaltinti nuosavų mašinų vairuotojai, kad jie sudaro eismo spūstis.
• Viešojo transporto važinėjimas praretinamas taip, kad autobusai važiuotų kartą per pusvalandį ar valandą. Visiems pradedama aiškinti, kad visi patogiai gali savo laiką planuotis pagal viešojo transporto maršrutus, o jei kam nepatogu - tai reikia pasimokyti planuoti savo laiką.
• Ten, kur dviračiai gali važinėti kartu su mašinomis (nes eismas gali būti lėtas, apie 20-30km/h), gatvės susiaurinamos taip, kad mašinoms liktų viena vienakryptė eismo juosta, o paraleliai eitų beveik nenaudojamos dviračių juostos.
• Ten, kur išties reikia dviračių juostų, nes eismas greitas, pvz., palei magistralines gatves, dviračių juostos netiesiamos išvis.
• Ten, kur kraštutinai reikia pėsčiųjų perėjų, pvz., per magistralines gatves, kur perėjos įrengtos kas kelis kilometrus ir yra realiai nepraeinamos zonos, nedaromos perėjos, nes sakoma, kad trukdys mašinų eismui. Nors paraleliai aiškinama, kad pėstiesiems visur turi būti pirmenybė.
• Ten, kur reikia šaligatvių ir visgi jų tiesimo nepavyksta išvengti, nutiesiamos plačios dviračių juostos, kuriomis neišvengiamai vaikšto pėstieji, nes jiems daugiau nėra, kur eiti. Tada paaiškinama, kad dėl to, kad nėra, kur važiuoti dviratininkams, kalti pėstieji.
• Senos, visiškai kiaurai išbyrėjusios gatvės su visiškai kiaurais šaligatviais netaisomos, vaizduojant, kad jų nėra. Kartu generaliai rekonstruojamos gatvės, kurios vos prieš kelerius metus jau buvo generaliai rekonstruotos.
• Kad būtų patogiau ir pėstiesiems, ir vairuotojams, statomi didžiuliai kiekiai šviesoforų, kurie veikia su kelių minučių uždelsimu. Šviesoforai statomi vietoje buvusių nereguliuojamų perėjų, prie įvažiavimų į kiemus ar mašinų stovėjimo aikšteles, prie parduotuvių ir kitose netikėtose vietose, aiškinant apie tai, kad šitai esą padės kokiam tai saugumui. Šviesoforų veikimas būna toks beviltiškas, kad pėstieji ilgainiui pradeda vaikščioti per raudoną šviesą, visiškai tuos šviesoforus ignoruodami.

Dar žr.

• Darnusis judumas