Ipritas

Iprito poveikis labai įsimintinas, nes praėjus keliems mėnesiams, kai visokios ten pūslės ir pūliniai užgyja, kūno paviršius pasikeičia neatpažįstamai, taip kad paskui išsyk matosi, kad kažkas visgi buvo atsitikę - taip vat ir šitam kareiviui matyt pasisekė patirti organizmo pokyčių

Ipritas arba garstyčių dujos, o jei jau tiksliau - tai sieros ipritas - senas ir primityvus, bet stebėtinai geras ir efektyvus cheminis ginklas, naudotas dar I Pasaulinio karo laikais, kai prie Ipro upės sukėlė sensacingai efektingus efektus, nuo katrų tūkstančiai prancūzų karių apako ir išvėmė savo plaučius, o dar ir šiaip apsipūsliavo pūslėmis, o paskui supūliavo pūliais.

Ipritas yra ląsteles visapusiškai ardantis junginys, užrašomas primityvia formule: Cl-CH2-CH2-S-CH2-CH2-Cl, kitaip tariant, tiesiog dichlordietilsulfidas, užtat labai geras: niekaip nedirginantis, nelabai smarkiai smirdantis kažkuo panašiu į česnakus ar garstyčias ir visai nepastebimas. Taip kad kareiviai apsinuodija ipritu nei nepastebėdami, kad kažkas ten vyksta.

Labai būdinga, kad ipritas suyra ganėtinai lėtai, ypač jei oras sausas, tad smarkiai užteršus teritoriją, ji lieka pavojinga nuo kelių dienų iki kelių savaičių, o kai kada, jei tai kokia nors dykuma, o ipritas koks sunkesnis, tai net ir pusmetį ar metus gali išlikti. O kadangi ipritas labai gerai įsisavina per odą, tai dujokaukė apsaugo tik truputį: ipritas prasigeria per drabužius, negana to, dar ir nuo drabužių kitur užtykšta, ir taip toliau. Ir paskui visi serga ir pūliuoja.

Gi pavadinimą Ipritas gavo nuo tokio Ipro, kuris Belgijoje - tenai 1917 metais vokiečiai tą pritaikė prieš anglus ir prancūzus, kurie net nepastebėjo, kad kažkokias dujas prieš juos kažkas panaudojo, o paskui ėmė klaikiai sirgti. Vėlesniais gi laikais atsirado ir dar pora kitų daiktų, irgi kiek savybėmis panašių - tai azoto ipritas ir liuizitas, tai irgi geri brudai...

Gal tam, kad ilgai neužmirštų visi, po II Pasaulinio karo visokie sovietai begales bačkų ir bombų su ipritu paskandino Baltijos jūroje.

Iprito cheminės savybės

Dar teisybės dėlei reikia pasakyti, kad jei jau visai tiksliai, tai čia yra ne vien pats ipritas, bet visa grupė medžiagų - sieros ipritai, kurių sudėty yra siera, bet cheminės formulės ganėtinai panašios. O panašių juginių yra kelios dešimtys, visi įvairaus lakumo ir aktyvumo, bet visgi ganėtinai artimi irgi panašūs:

• Cl-CH2-S-CH2-Cl - metilipritas, žymiai lakesnis už įprastą, bet sustingstantis beveik kambario temperatūroje, tinkamesnis tada, kai reikia trumpesnio teritorijos užkrėtimo
• Cl-CH2-CH2-S-CH2-CH2-Cl - etilipritas, tasai kur tikrasis, užšalantis prie +14 laipsnių Celsijaus
• Cl-CH2-S-CH2-CH2-Cl - metiletilipritas, lakesnis už įprastą, tarpinis savo savybėmis tarp etiliprito ir metiliprito
• Cl-CH2-CH2-CH2-S-CH2-CH2-CH2-Cl - propilipritas, gamintas SSRS (Zaikovo ipritas), sustingsta žemesnėje temperatūroje, o nuodingumu prilygsta įprastam ipritui
• Cl-CH2-CH2-S-CH2-CH2-S-CH2-CH2-Cl - seskviipritas, daug lėčiau garuojantis, ilgam užkrečiantis aplinką, bet lengvai užšalantis (stingsta kambario temperatūroje), tačiau 2-3 kartus nuodingesnis už įprastą, todėl būna sumaišomas su propilipritu arba iprito eteriu
• Cl-CH2-CH2-S-CH2-CH2-O-CH2-CH2-S-CH2-CH2-Cl - oksiipritas arba iprito eteris, turintis daug žemesnę užšalimo temperatūrą, lėčiau garuojantis, betgi truputį mažiau nuodingas už paprastą ipritą

...Ir taip toliau, ir taip toliau - čia jau ir patys galite visokių kombinacijų prisifantazuoti, nes čia mes sumelavom, kad kelios dešimtys - išties tai šimtai panašių chemikalų yra, o dar negana to, dažnai tie ipritai būna įvairiais mišiniais iš įvairaus grynumo panašių medžiagų.

Tai visos šitos medžiagos pasižymi skirtingu lakumu, įvairų laiką išbūna aplinkoje nesuirusios, bet visos veikia ganėtinai panašiai, tad neretai dar naudojamos ir mišiniuose visokiuose. Dar įdomu, kad kaip kurios iš jų net ir savaime linkusios susidarinėti ganėtinai netikėtais būdais - įpils ten kas nors kokio nors spirito į druskos rūgštį, užleis ten kokių sieros atliekų - žiū, netikėtai ir atsiranda kokie nors nedideli iprito pėdsakai, o paskui žmonės stebisi, kodėl ten kažkokios pūslės ir pūliniai...

Apsinuodijimas ipritu

Čia vat šitaip atrodo tos pūslės nuo iprito: vat 2004 kažkoks kareivėlis JAV nešiojo bombas ir pasitaikė jam kažkokia pratekėjusi, tai ant rankos užtiško tų garstyčių dujų keli maži lašiukai. Štai taip vat ir gavosi, kad kareiviui paskui ilgai teko sirgt.

Pirmi apsinuodijimo ipritu simptomai pasireiškia dažniausiai jau tada, kai žmogui tiesus kelias į kapines: nuo įkvėptų iprito garų po kokių 3-5 valandų pradeda perštėti nosį ir gerklę, dar po kelių valandų prasideda kosulys. Po kiek laiko kosulys ima stiprėti, vargšą kareivį apima silpnumas, kojų ir rankų drebligė, smarkus vėmulys, pakyla kūno temperatūra. Maždaug po paros nuo apsinuodijimo vėmulys ir kosulys pasidaro kraujingais, greitai prasideda intensyvus viduriavimas, atskiestas kraujais, o paskui kareivis numiršta, nors iki viso numirimo sunkesniais atvejais gali ir kelios savaitės praeit. Daugeliui medikų tai primena visokią cholerą ar dizenteriją, tad būna, kad ir neįtaria niekas, pakol nepasidaro aišku.

Iprito garams pakliuvus į akis, šios po kiek laiko ima smarkiai traiškanoti, paskui ir pūliuoti, raudonos pasidaro, o paskui kareivėlis apanka. Jei iprito pakliūna ant odos, tai po dienos-kitos pasirodo pūslelės, kurios auga, plečiasi, pavirsta į milžiniškas pūsles, didumu primenančias batonus ir apelsinus, o tos pūslės pradeda trūkinėt, nuo ko atsiveria žaizdos.

Esant švelniam apsinuodijimui, jei iprito pakliuvo į plaučius - kosulys kraujais garantuotas visam gyvenimui. Jei pakliuvo į akis - regėjimo nebeturėsit niekada, taip ir liksit aklu, o vietoje akių tebus skylės. Švelniausia baigtis - jei pakliuvo iprito ant odos: tokiu atveju bus daug pūslių ir žaizdų, kurios maždaug mėnesį laiko gis, palikdamos gilius randus. O jei pūslių vietoje kils infekcija, tai reikalas užsitęs maždaug 3-4 mėnesius.

Bendras iprito efektas - jis išskirtinai gerai pažeidžia DNR ir RNR, dėl to dar nuo seno naudotas kaip išskirtinai geras mutagenas, kuriant visokius GMO, nes augalai taip mutuodavo, kad paskui ir naujos veislės išsivesdavo. Vienok žmonėms tas irgi turi gerą poveikį: pas kareivius, gauvsius nemirtiną dozę iprito, vaikai su apsigimimais būdavo net praėjus keliolikai metų. Vienok vėžiuką ipritas irgi gerai sukelia, o ir ilgai trunkančias kitokias ligas, nes organizmas ilgam pasidaro neatsparus visokioms infekcijoms.

Neretai ipritas naudojamas dar ir mišiniuose su liuizitu, nes kokie tai mokslininkai kadaise nustatė, kad jie abudu puikiai sustiprina vienas kito veikimą, todėl iprito ir liuizito mišinys savo nuodingumu lenkia abu šitus keleriopai.

Iprito atsiradimo istorija

Ipritas labai primityvus junginys, kuris išrastas dar kažkokiais priešistoriniais laikais, kai kažkokie chemikai bandė maišyti ką papuola su kuo papuola, taip ir bemaišydami kažkokius etlienglikolius su sieros chloridais ir panašiai, gavo mišinius, nuo kurių supūliavo ir norą užsiimdinėti chemijomis ilgam prarado. Panašios istorijos kartojosi krūvą kartų įvairiose šalyse - Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje ir panašiai nuo pat senovinių 1822 metų, kai ipritas atrastas pirmą kartą, tai vis tuo pačiu baigdavosi, pakolei gudrūs kaizeriniai chemikai nesugalvojo, kad tą reikalą reikia išnaudoti kariniais tikslais.

Gi dar reikia pasakyti, kad nors tą ipritą vis atrasdavo chemikai, karui panaudoti sugalvojo suvisam gudrus vokiečių veikėjas Viktor Meyer, kuris 1886 metais sumąstė daryti bandymus ant savo asistento. O kadangi tas jo asistentas skundėsi vis, kad jam akys pūliuoja ir traiškanoja, o be to gerklę graužia ir šiaip jis ligonis, tai tasai chemikas pabandė ir didesnes doze, nuo ko asistentas jį paskui pasiuntė EN. Tai beliko tik daryti bandymus ant triušių, bet kad visi triušiai nuo to išdvėsė, tai tuo eksperimentai ir baigėsi.

Vienok sužavėtas rezultatais, 1913 metais iprito bandymus pratęsė kitas panašus veikėjas - Emil Fisher, katras kažkaip užlašino to iprito ant odos savo asistentui (kuris, tarp kitko, tokią poziciją gavo už tai, kad pagerino iprito sintezės procesą), o tam nuo to iššoko didžiulės pūslės. Tai po to ipritas ir patapo gaminamu jau kariniais tikslais.

Dėl labai lengvos gamybos, prieinamų medžiagų ir velniškai gero efektyvumo ipritas iki šiolei yra vienas iš svarbiausių cheminių ginklų visose šalyse, kurios tik cheminį ginklą susigalvoja gaminti.

Ipritas šiais laikais

O štai čionai kitas nelaimėlis rankas ipritu susitepė - kaip tik kažkoks olandas, kuris po I Pasaulinio karo apkasus kapstėsi. Tai negana to, pasikapstęs apkasus, anasai nusišluostė rankas su nosinaite, o tą nosinaitę įsikišo į užpakalinę kelnių kišenę, tai to pakako, kad abi subinės pusės irgi tokiomis pat pūslėmis nueitų

O vat ir šiais laikais, nors ir visame pasaulyje uždraustas cheminis ginklas, vis dar atsiranda įvairios šalys, kurios jį gamina, nes labai jau efektyvus, pigus ir paprastas dalykas - tas garstyčių dujas vos ne kokiam nors garaže galima gaminti, ir žaliavos lengvai prieinamos, o efektyvumu jis puikiai atitinka visų kariuomenių poreikius.

Gi kita vertus, ir senos atsargos vis dar džiugina žmones: štai ir Baltijos jūra pilna iprito, o ir visokie balgai su olandais ligi šioliai kartais vis džiaugiasi. Mat tenai labai plačiai visokia chemija buvo naudojama I Pasaulinio karo metais, ypač vokiečiai tą mėgo, tai visokie artilerijos sviediniai būdavo, kad nesprogdavo, o kur nors žemėje įklimpdavo. Tai dabar kartais būna, kai koks nors juodasis archeologas iškapsto kokį nors aprūdijusį sviedinį su ipritu, pačiupinėja, o paskui visas pūslėmis nueina, nors praėjo štai jau beveik 100 metų.

O tai jau prie Lietuvos grįžtant, tai visokie mokslininkai pasakoja, kad dabar kaip tik jau laikas surūdyt visokiems iprito užtaisams, kuriuos krūvomis sovietai į Baltijos jūrą mėtė, tai bus matyt, kai linksmus poilsiautojų kūnus paskalaus jūros vandeniu atskiestas iprito tirpalas...