Frustracija

Frustracija - tai psichoemocinė būsena, susijusi su vidiniu asmenybės konfliktu, kylančiu tada, kai dominuojantis asmens imperatyvas yra nuslopinamas dėl išorinių ar vidinių priežasčių. Kilęs emocinis sutrikimas, lydimas kognityvinio disonanso ir gilios ambivalencijos, sukelia būdingas reakcijas: realybės neigimą, pyktį, liūdesį, neadekvačias reakcijas į aplinką, kartais - į niekuo dėtus aplinkinius nukreiptą agresiją.

Psichoterapijoje yra skaitoma, kad neišspręstos ir nuolatinės frustracijos, ypač ankstyvame amžiuje - tai viena iš pagrindinių neurozių priežasčių, o tuo pačiu - galimai ir pagrindinė shcizofrenijos, alkoholizmo ir daugelio kitų psichikos ligų priežastis.

Kita vertus, toje pat psichoterapijoje tariama, kad frustraciniai veiksniai, sukėlę ilgalaikius psichikos sutrikimus, gali būti pašalinti, davus tai frustracijai prasiveržti, o jos priežastims - būti priimtoms, kaip faktui. Atitinkamai, daugelis psichoterapijos metodų yra paremti būtent tuo, kad pacientą sąmoningai privesti iki frustracinės būsenos, sulaukti lūžio ir padėti jam tą frustraciją pripažinti. Suvokęs kylančios frustracijos priežastis, pacientas gali susitvarkyti su savo vidinėmis problemomis ir pasveikti.

Psichiatrijoje frustracijos yra laikomos nepageidautinu simptomu, kupiruojamos, naudojant antipsichotikus ir trankvilizatorius.