Fosgenas

Puikų veiksmingumą fosgenas demonstravo dar 1917 metais, kaip kad matomu čionai atveju, kur dujomis efektyviai išdusintus ir letalines baigtis patyrusius britų kareivius nufotografavo kokie tai vokiečiai.

Fosgenas, dar žinomas kaip angliarūgštės dichloranhidridas, anglies dichloroksidas arba karbonilchloridas, o jeigu chemiškai, tai COCl2 - taigi populiariausios dujos, plačiai skleistos įvairiose vietose I Pasaulinio karo metais. Pasižymėjo labai geru efektyvumu, lyginant su chloru, nes buvo žymiai nuodingesnės, o ir daug kartų lėčiau sklaidėsi aplinkoje. Nors gi kita vertus, veikė anas lėčiau.

Fosgenas tapo labai garsiu I Pasaulinio karo simboliu, o daugybė to meto kareivių labai gerai įsiminė, kad jei tik pajunti ką nors bent kiek panašaus į šieno kvapą, tai iškart reikia užsimauti dujokaukę. Čia dar reikia pasakyti, kad priklausomai nuo visokių aplinkybių ir išgryninimo tas fosgeno kvapas gali ganėtinai skirtis - primena jis ir šviežiai nupjautą, taip maloniai vasariškai kvepiančią žolę, ir truputį netgi persirpusius vaisius, todėl visada labai malonus.

Kareiviai, prisiuostę taip skaniai kvepiančio fosgeno, jei nenumiršta išsyk, tai paskui iškosėja savo plaučius su kraujais ir numiršta. O jei ir nenumiršta, tai serga ilgai, o paskui kosti ir nuolat serga plaučių uždegimais visą likusį gyvenimą.

Fosgenas ir painiava su kitais cheminiais ginklais

Kadangi anais laikais nedaugelis tuos cheminius ginklus išmanė, o ir nedaugelis skyrė vienus nuodus nuo kitų, tai dar čia turim pasakyti, kad dažnoje knygelėje ar kokioje nors visiškų aliteratų pilnoje Vikipedijoje dažnai galite aptikti visiškų pripainiojimų tarp to, kas yra fosgenas, chloras, ipritas ir visokie fosforo organiniai junginiai, nes jie neskiria vieno dalyko nuo kito ir visus painioja su fosgenu.

Tai čia jums nukrypdami nuo temos viską paaiškiname:

• Chloras buvo pirmas cheminis ginklas, bet naudotas neilgai, nes buvo ganėtinai prastas
• Fosgenas buvo ypatingai populiarus ir labai daug mirčių sukėlęs cheminis ginklas, nes buvo pakankamai nuodingas ir ganėtinai greitai suveikiantis
• Ipritas mirčių sukeldavo nedaug (maždaug 2-7 procentai apnuodijimų), tačiau labai kraupino visus, o ir dėl ilgam užkrečiamų teritorijų buvo labai ilgai naudojamas
• Fosforo organiniai junginiai išvis pasirodė tik prie nacių, kai buvo sugalvotas DFP, o paskui ir Trilon, o fosgene jokio fosforo nėra

Taip kad reikia šitai žinoti, kad nebūtų painiavos.

O dar labiau reikia žinoti, kad fosgenas yra toks populiarus chemijos pramonės chemikalas, iš kurio gaminama tiek daug įvairios kitos chemijos, kad kasmet jo visokiems naudingiems tikslams suvartojama daugiau, negu buvo suvartota per visą I Pasaulinį karą. Užtat aišku, kai įvyksta kokia nors avarija chemijos fabrike ir pasklinda fosgenas, tai būna daug visokių aukų.

Fosgeno naudojimas

Fosgenas yra labai nykios dujos, kurios yra maždaug 3,5 karto sunkesnės už orą, todėl kaupiasi visokiose duobėse ir žemumose. Todėl fosgenas yra labai patogus, kai reikia išrūkyti kareivius iš jų apkasų. Nes apkasuose susidaro tokios koncentracijos to fosgeno, kad jokios dujokaukės gali nepadėt.

O dar fosgenas, nors ir yra dujos, skystėja prie maždaug 8 laipsnių temperatūros. Tai ir labai patogu, nes tai reiškia, kad labai lengva jį suskystinti, ir kartu ne visada gerai, nes jis nuodingas, tiktai įkvėptas, todėl šaltu oru nesigauna jo panaudot.

Užtat gi fosgenas puikiai derinasi su kai kuriomis kitomis dujomis, labai įdomiai pagerėja poveikiai, kai jis sumaišomas su ipritu ar kokiu nors chlorpikrinu.

Fosgeno poveikis organizmui

Fosgeno įsisavinimas vyksta tik per plaučius. Per odą jis neveikia, su maistu - poveikis gana silpnas. Įkvėpus, poveikiai varijuoja priklausomai nuo koncentracijos. Staigi mirtis ištinka tiktai nuo itin didelių koncentracijų, tipiniais atvejais būdinga, kad apsinuodijimo simptomai pasimato tik praėjus 4-8 valandoms, o kai kada - po 12-16 valandų. Pirmi simptomai - perštėjimas gerklėje, kutenimas kažkur bronchuose, krūtinėje, švelnus kosulys.

Per sekančias kelioliką valandų nuo apsinuodijimo išsivysto stiprus kosulys, plaučiuose ima kauptis drėgmė, pasimato plaučių uždegimo (pneumonijos) požymiai, paciento kvėpavimas negilus, paviršinis, padidėjusio tankio. Pacientui sunku keisti būseną, jis jaučia skausmą, kvėpuodamas, nuolat kosti, skrepliuose dažnai būna kraujo. Praktikoje, išsivysčius simptomatikai, letalinės baigties tikimybė būna apie 30-70%.

Patikimą prognozę galima duoti atvejams, kur pacientai atkakliai stengiasi būti kokioje nors vienoje pozoje, kurios nenori keisti, nes taip jiems esą mažiau skauda ir lengviau kvėpuoti: tokiu atveju pacientas jau kelių parų bėgyje bus perduodamas į gydomąjį morgą.

Kitais atvejais prognozė varijuoja. Pasveikimo atveju būdinga, kad pacientą kamuoja ilgi kvėpavimo takų pažeidimai, besitęsiantys visą gyvenimą, paciento darbingumas būna tiktai dalinis, didelę dalį metų jis serga kvėpavimo takų ligomis, dažnai tokiais atvejais būtina hospitalizacija, nes bent kartą fosgeno plaučiuose itin lengvai išsivysto infekcijos, netgi praėjus keliems dešimtmečiams.

Kitos fosgeno savybės

Dar reikia pasakyti, kad fosgenas pasižymi tuo, jog atbukina uoslę. O ir šiaip, natūraliai maišosi su gamtos kvapais, tad kai jo koncentracijos mažos, tai jis visai nepastebimas.

Tačiau netgi labai mažos fosgeno koncentracijos per kelias-kelioliką valandų sugeba paveikti organizmą taip, kad po kiek laiko prasideda kosulys, o dar po kiek laiko - prasideda visokie kosėjimai kraujais ir mirdinėjimai. Ir toksai poveikis per 8 valandas išsivysto netgi nuo itin mikroskopinių, sunkiai užuodžiamų fosgeno koncentracijų, tokių, kaip 2 mikrogramai litrui (0,002mg/l). Prie 10 kartų didesnės koncentracijos, kai pasiekiami 20 mikrogramų litrui (0,02mg/l) mirtinas apsinuodijimas įvyksta per maždaug 30 minučių.

O vat užuosti fosgeną galima tiktai nuo koncentracijų, kurios siekia 0,004mg/l, t.y. 4 mikrogramai litrui. O negana to, prie fosgeno, kaip ir prie sieros vandenilio, uoslės receptoriai greitai prisitaiko ir nustoja ką nors užuosti. Taip kad greitai žmonės apstoja užuosdinėti ir dar 10 kartų didesnes koncentracijas. O paskui ir 100 kartų didesnių jau neužuodžia. Ir ką tada daryt?

Tai visokie gudrūs vokiečiai tais laikais išrado gudrų nuodijimo būdą: kai pučia vėjas link visokių anglų ir prancūzų apkasų, imti ir nedideliais kiekiais patyliukais tą fosgeną išleidinėti, tegul ir nemirtinom koncentracijom, bet ilgai. Ir po truputį vis daugiau. Tai po kelių valandų taip nepastebimai gaudavosi sukurti tokias koncentracijas, kad visokie anglai ir prancūzai nejučia išmirdavo, taip ir nepastebėję, kad kažkas netaip.

Tai tada anglai ir prancūzai atrado kitą dalyką: pasirodo, kad fosgenas smarkiai paveikia uoslės ir skonio receptorius taip, kad visas maistas, o ypač dar rūkalai, įgauna visiškai neįprastą skonį. Taip kad net jei žmogus neužuodžia fosgeno, tai maisto skonis pasidaro keistai šlykštus. O cigaretės pasidaro tokios šlykščios, kad neįmanoma rūkyt.

Šitaip anglai ir prancūzai išsprendė to tylaus nuodijimo problemą: liepė privaloma tvarka rūkyti visiems kareiviams, kad nuolatos kiekviename būryje būtų mažiausiai viena deganti cigaretė. O kad visi nerūkytų kartu, paskui kartu nerūkydami ir pražiopsodami tylią fosgeno ataką, liepė taikyti griežtas bausmes ir aiškų įkaldinėjimą: rūkyti turi visi ir nuolat turi būti rūkančių, todėl bendrus parūkymus daryti draudžiama. Tai nuo to atsirado paskui prietaras, kad jei ten keli žmonės užsidegs cigaretę nuo vieno degtuko, tai jie visi mirs.

Tai taip išties ir buvo, kad kai rūkydavo daug, o visi paskirai, kad nuolat būtų rūkantis, kuris pastebės, jog cigaretės pasidarė labai šlykščios, tai toksai keldavo dujų aliarmą. Ir visi išsigelbėdavo. O tie, kas nuo vieno degtuko prisidegdavo visi iškart, tai nepastebėdavo fosgeno ir mirdavo.