Naikintojas

Arleigh Burke - šiuo metu sėkmingiausia pasaulyje naikintojų klasė, sukurta JAV. Šiuo metu yra virš 60 tokių laivų - tai šiais laikais didžiausiu kiekiu prigamintas naikintojas iš visų, kurie šiais laikais egzistuoja. Atskiros šio tipo laivų modifikacijos yra gaminamos dar ir Japonijoje bei Pietų Korėjoje. Visi šie laivai savo koviniais pajėgumais išties yra artimesni kreiseriams, nei senesnių kartų naikintojams.

Naikintojas arba (pasenęs pavadinimas) eskadrinis minininkas - tai laivas, kuris yra mažesnis, nei kreiseris, tačiau vis dar yra pakankamai galingas, kad galėtų efektyviai ir prasmingai veikti laivų grupėmis, galinčiomis atlikti praktiškai bet kokias kovines užduotis.

Naikintojai paprastai yra didesni laivai, nei fregatos ir kuriami kaip galintys ne šiaip vykdyti karinius veiksmus, o kaip galintys sukurti labai stiprią apsaugą kitiems laivams ar kariauti prieš kitus laivus jūrų mūšiuose - kitaip tariant, veikti kaip laivų naikintojai. Išties pilnas senasis naikintojų pavadinimas yra "torpedinių katerių naikintojas", tiesiog vėlesniais laikais naikintojai ėmė naikinti ne tik torpedinius katerius, bet ir visų kitų tipų laivus.

Netiesiogiai naikintojai perėmė senąsias linijinių laivų funkcijas, nors ir būdami daugybę kartų mažesni ir kaip tik skirti tų pačių linijinių laivų apsaugai.

Dabartinės naikintojų funkcijos - saugoti kitus laivus, taip pat ir lėktuvnešius, ne tik nuo kitų priešo laivų, bet ir nuo aviacijos ar smūgių iš kosmoso. Taigi, naikintojai turi ne tik labai gerą priešlaivinę ginkluotę, bet ir kraštutinai galingą priešlėktuvinę ir priešraketinę gynybą.

Naikintojų istorija

Pirmas naikintojas šiuolaikine prasme - apsaugos laivas, skirtas kitiems laivams ginti, buvo pastatytas 1892 metais Jungtinėje karalystėje. Tai buvo "HMS Havock", laivas, kuris buvo sukurtas specialiai torpedinių katerių naikinimui. Pastatyti buvo du tokie laivai - pats Havock ir jo seserinis laivas Daring. Vėliau vienas po kito pradėti statyti vis nauji, nelabai smarkiai besiskiriantys, bet vis geresni - greitesni ir geriau ginkluoti laivai, skirti toms pačioms užduotims.

Per artimiausius porą dešimtmečių britai pastatė keliasdešimt smulkių serijų, kur kiekvienoje serijoje būdavo nuo kelių iki kelių dešimčių laivų. Pradžioje tie laivai buvo tik kiek didesni už katerius, paskui pasiekė korvečių dydį, paskui fregatų dydį, o I Pasaulinio karo laikais jau išaugo iki visai nemažų laivų, sudarančių paskiras didelės galios flotiles.

Torpediniai kateriai ir katerių naikintojai

Torpediniai kateriai XIXa. pabaigoje buvo visiškai nauja ginkluotės rūšis. Tokie kateriai atsirado dėl to, kad atsirado gana kompaktiški ir labai galingi varikliai, kurių dėka atsirado ir galimybė kurti mažus, bet labai greitus laiviukus, kurie būtų ypatingai manevringi ir todėl galėtų nugalėti didelius linijinius laivus. Pirmi tokie kateriai turėjo tiesiog ilgas kartis, prie kurių būdavo prikabinamas užtaisas su sprogmenimis (toksai užtaisas ir buvo vadinamas torpeda), tad buvo nelabai vykę.

Bet paskui atsirado savaeigės torpedos, turinčios nuosavą variklį ir galinčios iš gana didelio nuotolio pačios priplaukti prie laivo. Ir tada paaiškėjo, kad milžiniškus pinigus kainuojantys didžiuliai linijiniai laivai gali būti numušami visiškai pigiais, mažais šūdinais kateriukais, turinčiais vos keliolikos žmonių įgulą.

Taigi, kateriukai, kurie atrodė kaip musės prieš dramblį ir kainavo tiesiog nieko, paaiškėjo, kad gali labai efektyviai numušti bet ką. Kai Čilėje vyko pilietinis karas, 1891 metais pigus kateriukas sėkmingai numušė didelį šarvuotį Blanco Encalada. Štai tada britai susiprato, kad jų nenugalimam laivynui gali ateiti šakės, jei kas nors susipras pulti jį dideliu kiekiu mažų kateriukų. Tai reiškė, kad reikia kažkokio sprendimo tiems kateriams naikinti.

Sprendimas buvo paprastas - nedideli laivai, skirti specialiai katerių naikinimui, tačiau pakankamai dideli ir greiti, kad galėtų lydėti linijinius laivus.

Rusijos-Japonijos karas ir torpedos

Beje, vėliau, kai vyko Rusijos-Japonijos karas, Japonija būtent taip ir puolė Rusijos laivyną ir jį išdaužė tiesiog kaip šūdą, nors iki tol Rusijos laivynas buvo laikomas gana moderniu, tuo tarpu Japonijos laivynas atrodė visai pigiu ir atsilikusiu. Tiesiog japonai prisigamino 10 kartų daugiau torpedinių katerių ir torpedų, atitinkamai, dešimteriopai daugiau jų panaudojo ir laimėjo.

Prieš karui prasidedant, visas pasaulis, o taip pat ir Rusija, buvo užtikrinti, kad rusų laivynas japonus išdaužys tiesiog kaip kažkokią smulkmę. Faktiškai, Rusija šventė pergalę, dar prieš prasidedant pirmiems karo veiksmams.

Karo pasekmės buvo tokios, kad Rusija pasimatė, kaip visiškai susimovusi valstybė. Tačiau britai, kurie rimtai analizavo visus mūšius, pamatė, kad išties Rusijos problema buvo būtent negebėjimas kovoti prieš itin greitus ir manevringus laivus. Tai reiškė, kad daug silpnesnę ginkluotę ir šarvus turintys japonų laivai laimėdavo mūšiuose - ir tai buvo pasakytina apie visas laivų klases.

Britų išvada buvo labai paprasta - reikia statyti labai greitus ir manevringus, tačiau silpniau šaruvuotus laivus ne tik kovai prieš katerius, bet ir kovai prieš didesnius laivus. O prieš katerius kovojantys naikintojai jau buvo tiesiog gatavas būtent tokių laivų variantas.

Naikintojų vystymasis

HMS Daring, seserinis HMS Havock laivas, pastatytas 1893 metais, buvo vienu iš poros pirmų pasaulyje naikintojų - eskadrinių minininkų. Nors dabartiniu supratimu šis laivas būtų arčiau katerių, bet būtent iš tokių nedidelių laivų ir išaugo šiuolaikiniai naikintojai, kurie savo dydžiu yra artimi kreiseriams.

Pirmas britų laivas, kuris buvo sukurtas kaip šiuolaikinis torpedinių katerių naikintojas, buvo pastatytas 1892, bet vėliau britai pradėjo gaminti vis didesnius kiekius kitų panašios paskirties laivų. Bendra šiems laivams buvo tai, kad jie buvo greiti, manevringi ir turėjo keletą labai greitai užtaisomų gana mažo kalibro pabūklų, galinčių efektyviai numušti gan toli esančius, greitai manevruojančius taikinius. Galėdami atlikti per trumpą laiką daug šūvių į gana didelį kiekį taikinių, tokie laivai buvo pajėgūs efektyviai gintis nuo torpedinių katerių. Kad galėtų efektyviai kovoti ir su didesniais laivais, šie laivai turėjo ir porą torpedų paleidimo aparatų.

Dabartiniu supratimu tie pirmieji naikintojai buvo tokie maži, kad būtų priskiriami daugų daugiausiai korvetėms, o greičiausiai - išvis netgi kateriams, nes išties ne tiek jau smarkiai nuo katerių ir skyrėsi savo dydžiu. Tik vėliau tų laivų dydis didėjo, didėjo, kol galų gale jie tapo realiai didžiuliais.

Itin didelis dėmesys buvo kreipiamas į tai, kad tokie laivai galėtų plaukti kuo greičiau, taip pat galėtų veikti ir grupėmis, sukurdami torpediniams kateriams neįveikiamą gynybinę užtvarą, pro kurią šie negalėtų prasiveržti. Kitaip tariant, netgi jei vieną-kitą naikintoją torpediniai kateriai ir numuštų, kiti naikintojai visvien sunaikintų torpedinius katerius iš didesnio nuotolio.

Toks priėjimas labai pasiteisino I Pasauliniame kare, o paskui dar labiau pasiteisino ir II Pasaulinio karo metais, kai naikintojai ėmė vykdyti ir priešlėktuvinės gynybos funkcijas, ir apsaugą nuo povandeninių laivų. Tais laikais ir paaiškėjo, kad naikintojų tipo laivai iš esmės yra geriausias sprendimas jūrų mūšiams, nes dideli superkreiseriai nepasiteisino.

Fubuki klasės naikintojai

Fubuki buvo pirmas naikintojas šiuolaikiniu supratimu - buvo universalus, labai greitas, nepaprastai smarkiai ginkluotas ir skirtas viekimui esakdromis, kartu su kitais naikintojais.

Japonija po I Pasaulinio karo gavo daug ribojimų laivynui, nes buvo tapo nelabai sėkminga šalimi, kaip ir Vokietija. Taigi, Japonijos laivynui buvo apribotos galimybės statytis didelius karo laivus. Kadangi japonai nei negalvojo apsiriboti savo imperinių svajonių užgrobti visą planetą, tai jie ėmė ieškoti būdų, kaip tuos ribojimus apeiti.

Paaiškėjo, kad klasė laivų, kurie nebuvo ribojami - tai, iš esmės, naikintojai, kurie Tarpukaryje vis dar nebuvo laikomi dideliais laivais. Japonijos sprendimas buvo labai paprastas - jei jau negalima statyti daugybės kreiserių ir linijinių laivų, tai reikia statyti bent jau tuos naikintojus. Bet juos statant, reikia taip smarkiai apginkluoti, kad jie pasidarytų panašesni į lengvus kreiserius.

Taip Japonijoje 1926 metais ir buvo pradėta nauja laivų klasė - Fubuki, kurie turėjo didžiulį kiekį ginkluotės - pradedant torpedomis ir priešlaiviniais pabūklais ir baigiant priešlėktuvine ginkluote bei giluminių bombų paleidimo sistemomis. Laivai buvo išbandyti 1928, buvo ne be trūkumų, bet japonai juos sparčiai tobulino ir taisė problemas.

Prieš pat II Pasaulinį karą, įsivertinę japoniškų Fubuki galimybes, panašius laivus ėmė kurti ir britai su amerikiečiais. Pradžioje tokie laivai buvo kuriami kaip naikintojų flotilių lyderiai, tačiau vėliau prasidėjo ir masiškesnė tokio tipo laivų statyba.

Kai vėliau prasidėjo II Pasaulinis karas, paaiškėjo, kad šie laivai yra nepaprastai sėkmingi ir puikiausiai pasiteisino. Taigi, jau II Pasaulinio karo pabaigoje susiformavo būtent tasai universalaus naikintojo tipas, kuris yra įprastas ir dabar - laivas, panašus savybėmis į lengvą kreiserį, tačiau veikiantis grupėmis ir skirtas kitų laivų apsaugai bei jūrų mūšiams.

Vėlesnis naikintojų tobulėjimas buvo labiau paremtas naujesnėmis technologijomis (raketomis, kompiuteriais ir panašiai), tačiau pati idėja liko ta pati - turėti supergalingus universalius laivus, skirtus apsaugai nuo kitų laivų ir aviacijos.

Šiuolaikiniai naikintojai

Nors kiti dideli kariniai laivai po truputį nyko, tačiau augo naikintojų dydis, nes jie turėjo kovoti vis su daugiau skirtingų taikinių, o taip pat greičiau plaukioti, spėti kartu su didžiuliais lėktuvnešiais. Laivo greitis priklauso nuo jo ilgio - ilgesnis yra savaime greitesnis, todėl didinant greitį, didinama ir laivo talpa, ir tuo pačiu - nešamos ginkluotės kiekis. Todėl neišvengiamai naikintojai didėjo, bet tai puikiai derinosi ir su poreikiu turėti tuose laivuose kuo daugiau įvairesnės ginkluotės.

Taigi, naikintojų universalumas ir ugnies galia natūraliai didėjo, kol galų gale, jau XXa. antroje pusėje susiformavo šiais laikais būdingas naikintojo tipas - laivas, turintis galingą raketinę ginkluotę, galinčią numušinėti laivus ir jų grupes dideliu nuotoliu, kovoti jūrų mūšiuose ir taip toliau. Taip naikintojai ilgainiui išstūmė tuos laivus, kuriuos patys turėjo ginti - linijinius laivus ir šarvuočius.

Dabartiniai naikintojai jau yra tokie dideli laivai, kad jau jiems patiems ginti pradedamos naudoti fregatos bei korvetės. Taigi, kiti laivai pradeda atlikinėti naikintojų funkcijas, o patys naikintojai daug kuo ima priminti kreiserius. Tiksliau, ne tik priminti, bet jau ir tiek atitinka kreiserius, kad kartais nuo kreiserių skiriasi tik oficialia savo klasifikacija - t.y., vadinami naikintojais tik todėl, kad pakeitė anksčiau naudotus mažesnių klasių naikintojus.

Naikintojų palyginimas su kitais laivų tipais

Skirtingai, nei kreiseriai, naikintojai visgi nėra tokie laivai, kurie būtų laikomi pajėgiais atlikti tolimus savarankiškus bet kokios paskirties kovinius žygius, paskirai nuo kitų laivų. Šiuo atžvilgiu naikintojai laikomi tokiais laivais, kurie efektyviai veikia eskadromis, t.y., laivų grupėmis.

Kartu naikintojai nėra kuriami kaip mažiausias savarankiškai veikiantis laivų tipas. Tokie mažiausi savarankiški laivai yra fregatos, tuo tarpu naikintojai daromi kaip galingesni, galintys veikti kartu su kitais laivais, galintys turėti gerokai didesnę ugnies galią, o taip pat ir specializuotą paskirtį - pvz., kranto taikinių naikinimą ar panašiai.

Aišku, vienareikšmės ribos čia nėra, tad kai kurie galingesni naikintojai savo kovine galia išties gali lygintis ir su kreiseriais, ir gali gana efektyviai veikti net ir pavieniui. Kartu mažiausi iš naikintojų išties gali būti gana artimi fregatoms, ypač turint omeny, kad pastarosios yra išvis labai menkai apibrėžta laivų rūšis.

Lyginant su pasenusiais laivų tipais, naikintojai irgi skiriasi - pvz., lyginant su linijiniais laivais, jie yra tiesiog mažiukai ir praktiškai nešarvuoti ir beveik neginkluoti. Tuo tarpu lyginant su šarvuočiais, jie išvis visai nešarvuoti, tačiau nepaprastai greiti, manevringi ir galintys greitai plaukioti dideliais nuotoliais.

Naikintojas ar eskadrinis minininkas?

Iki šiol kyla šiokių tokių ginčų apie tai, kaip teisingiau šiuos laivus vadinti - ar tai eskadriniai minininkai (kaip buvo įprasta vadinti visą sovietmetį, ar tai yra naikintojai, kaip jau darosi įprasta vadinti šiais laikais. Pavadinimo etimologija čia duoda gan aiškų atsakymą - reikia sakyti "naikintojas", nes tai ir atspindi visą šio laivo esmę.

Pavadinimas "naikintojas" šiam laivų tipui kilo iš anglų kalbos žodžio "Destroyer", įsitvirtinusio dar XIXa., o tuo pat metu išplitusiam į kitas kalbas, pvz., vokiečių kalba tai yra "Zerstörer", ispanų kalba "Destructor". Anais laikais, per vokiečių kalbą šis žodis atėjo ir į lietuvių kalbą, nes taip buvo sakoma Tarpukaryje.

Kitas pavadinimas, "eskadrinis minininkas" yra kilęs iš prancūzų kalbos - "Torpilleur d’escadre", kas reiškė "eskadrinį minininką", o minininkai anais laikais buvo ne tik minavimo ar išminavimo laivai, bet ir laivai su torpedomis, kurios buvo vadinamos savaeigėmis minomis. Tokie minininkai buvo skirti kovai prieš kitus laivus, o vėliau, kai patobulėjo - buvo naudojami kovai prieš greitaeigius torpedinius katerius. Pastarasis pavadinimas atsispindi ir italų kalboje - "Cacciatorpediniere" - "torpedinių katerių naikintojas".

Į lietuvių kalbą tasai archaiškas pavadinimas "eskadrinis minininkas" atėjo iš rusų kalbos, į kurią, savo ruožtu, atėjo iš prancūzų.

Dabar jau vėl įsitvirtina naujesnis (arba senesnis, kaip pažiūrėjus), daug geriau realybę atspindintis pavadinimas "naikintojas" - dabar jau atėjęs iš anglų kalbos. Šis pavadinimas buvo naudojamas ir Tarpukaryje, kuomet atsirado kaip vertinys iš vokiečių.