Durnynas:Toliau tęsiasi

Manau, kad atėjo laikas man uždavinėti klausimus. Ir kažkaip iš čia išsikrapštyti.

Užėjo dvi seselės. Viena tokia stora, o kita nelabai. Abi vardu Ieva, na taip ant chalatų parašyta. Kažkaip įdėmiai į mane žiūri pakreipusios galvas. Manau atėjo laikas eiti į ataką.

- O jus jau seniai pagydė? - švelniai klausiu jų.

Kažkaip jos net atšoko.

- Aš tai čia neseniai, o jūs, manau, turbūt visą gyvenimą? - toliau atakuoju. Jos susižvalgo, bet nieko nesako.

- Jūs prieš GMO ar už? Žaisti šachmatais mokate? Jei čia atsirastų balta pelė, ką darytumėte? - kažkaip mano klausimynas išseko.

- Na... mes tik vaistų atnešėme - lyg pasiteisindama sako storoji Ieva.

- Kodėl atėjote dvi, nepasitikite viena kita? - toliau tardau, man jau smagu.

- Ar iš viso kuo nors pasitikite? Turite čia draugų? O gal jūs visi čia giminės?

- Tai... kad ne - atsako plonesnioji Ieva.

- Dabar atsakykite greitai - Šimonytė vyras ar moteris? Husiai teroristai ar geri kaimiečiai? Krymas - kieno? Aaa..

Jos atbulomis išėjo ir švelniai uždarė duris, net vaistų nepaliko. Kažkaip pasidarė geriau. Pasijutau žmogumi .. vėl. Gal čia kur yra plonesnė siena, ar grotos kur prarūdijusios. Reikia man iš čia dingti. Tik reikia kažkokių įrankių. Gal paprašyti, kad Bibliją atneštų paskaityti. Kažkokiame filme mačiau, kad ten galima slėpti kaltą.

• Einu numigt...