Detektorinis radijo imtuvas

Detektorinis radijo imtuvas - toksai radijo imtuvas, kuris neturi jokio stiprintuvo, o veikia su dektektoriumi, t.y., lempiniu ar puslaidininkiu diodu. Dažniausiai tokie imtuvai dirba tiktai AM diapazonuose, nors yra ir gudrokų schemų, kurios leidžia detektuoti FM moduliaciją.

Tipišku atveju detektorinis radijo imtuvas turėdavo anteną, kontūrą (iš ritės ir kintamo kondensatoriaus) bangų parinkimui, vieno diodo detektorių, ausines ir įžeminimą. Nuo pastarojo labai smarkiai priklauso radijo imtuvo veikimas - be įžeminimo detektoriniai imtuvai veikia labai prastai.

Skirtingai nuo stiprintuvus turinčių radijo imtuvų, detektoriniai radijo bangas tiesiogiai paversdavo signalu radijo ausinėms. Signalas nebūdavo stiprus, bet tyliame kambaryje, jei radijo stotis būdavo pakankamai galinga ir netolima, girdėdavosi visai neblogai. Jei radijo stotis būdavo labai netoli, jos galima būdavo klausytis ir per garsiakalbį, tiesa, labai labai tyliai, vos girdimai.

Šiais laikais detektoriniai radijo imtuvai prarado savo prasmę, nes efektyviausiai jie veikdavo tada, kai netoliese būdavo labai galingų radijo stočių, ypač tokių, kurios dirbtų vidutinėmis bangomis. Šiais laikais tokių stočių beveik nelikę - pvz., Lietuvoje dienos metu išvis nėra nei vienos girdimos vidutinių bangų stoties. Taigi, nėra ką ir priimti.

Ultratrumposioms bangoms detektoriniai imtuvai tinka prastai, nes dažniausiai signalas būna nepaprastai silpnas, taigi, nelieka ką sudetektuoti.

Paprasčiausias tiesioginio stiprinimo radijo imtuvas - tai toksai pats detektorinis, tik jame prieš detektorių dar būna vienos ar kelių pakopų aukšto dažnio stiprintuvas ar atvirkščiai - po detektoriaus įtaisytas žemo dažnio stiprintuvas. O gali būti ir aukšto, ir žemo dažnio stiprintuvai. Tik tais stiprintuvais šie imtuvai nuo detektorinių ir tesiskiria.