Darbas Seime

Darbas Seime – tai uždarojo demokratijos ciklo etapas, kuri prasideda vos paaiškėjus eilinių Seimo rinkimų rezultatams. Dar šampanas nuo lūpų nebūna nudžiūvęs, kai prasideda visokios derybos dėl galimos kaalicijos ir galimos postų dalybos. Kiekviena daug vietų laimėjusi partija stengiasi patraukti paskui save kitas, dažnai net nesuderinamas savo politiniais įsitikinimais (jei tokie išvis egzistuoja) partijas, patraukti prie savęs naujai iškeptus seimūnus kurie patys nesuprato kodėl buvo išrinkti (aišku, kažką jiems pažadant), ir galų gale derėtis su Prezidentu, kad anas siūlytų tokią valdančiają kaaliciją, o ne kokią kitokią. Tiesa, jei daug vietų laimėjusi partija supranta, kad per praeitą kadenciją, kai ji buvo kaalicija, primalė šūdo, ir jį išmėžti nėra taip paprasta, jinai išdidžiai pareiškia, kad traukiasi į apaziciją, ir tą šūdą mėžti palieka kaalicijai. Na galų gale susiformuoja kaalicija, frakcijos, sugaudyti visi besiblaškantieji, paskelbta vyriausybė, suformuoti kamitetai ir kamisijos. Prasideda SEIMO DARBAS. Jisai nėra toks paprastas, kaip atrodo iš šalies. Pradeda aiškiai išsiskirti visokie lyderiai, kurie daug šneka ir jų klauso, pilkieji kardinolai, kurie tyli bet jų klauso, etatiniai šūdo malėjai (tokie kaip Petras Gražulis ar Egidijus Klumbys), katrie visada užims eterį, jei tik jį galės gauti, šiaip niektauzos ir tyleniai. Pagrindinis darbas yra malti liežuviu, ir tai gali daryti per daug nesivaržydamas, nors patartina laikytis kai kokių taisyklių. Gali plepėti ką papuolė – nesvarbu, ar tai ką tu kalbi yra teisybė ar visiški kliedesiai. Svarbu neprieštarauti savo frakcijos nuomonei balsuojant (jei buvo nuspręsta kaip balsuoti), dar pravartu nieko toli nepasiųsti. Nors ir pasiuntus nekas ten gręsia. Pirma gali tave pakoneveikti Etikos ir procedūrų kamisija, na blogesniais atvejais – gali būti išmestas iš frakcijos ir netekti kokios šiltos vietelės komitetuose ar komisijose (bet jei kaalicija neskaitlinga – atsimink kad būsi laikomas it veislinis eržilas iki pat pabaigos), neįtikėtinai retu atveju – bus suorganizota apkalta r būsi gėdingai pašalintas iš Seimo. Šiaip jau pravartu, jei jau nieko negali ar nemoki protingo padaryti, pasėdėti ramiai bent jau iki priešrinkiminio jovalo, mat ir seimūno alga ne tokia bloga, o ir išmaldos veiklai užteks bent jau prabangaus automobilio išperkamąjai nuomai. Visą laiką Seime vyksta visokios užkulisinės derybos ir naujų frakcijos narių medžioklė. Net jei kaalicija išrodo pakankamai tvirtai, vistiek pravartu pastebėti kokį mažai apsisprendusį narį iš kokios nors apazicinės frakcijos ir, žadant jam visokius aukso kalnus, bandyti persivilioti pas save. Tą patį daro apazicija – siekia tiek prisiplakti prisiplakėlių, kad galėtų nurungti kaaliciją ir pabandyti užimti jos vietą. Apazicijos šiuo atveju pagrindinis uždavinys – visaip ūdyti kaaliciją, pilstyti žibalą pastebėjus nors menkiausias vidinės nesantaikos kaalicijoje požymius, primetinėtai jai būtus ir nebūtus negerumus, visaip bandyti sužlugdyti kaalicijos inicijuotus įstatymus (pavyzdžiui, pasinaudojant kai didesnė dalis kaalicijos narių kur nors rūko ar šiaip jų nėra, sugriauti reikiamą kvorumą), nuolatos skelbinėti interpeliacijas atskiriems ministrams ir visai vyriausybei, rinkti parašus dėl pirmalaikių Seimo rinkimų, siūlyti idiotiškus populistinius įstatymus, ir taip toliau taip toliau. Beje, kaip minėta iš tribūnos gali pliurpt ką nori, nes vistiek sprendimai priimami užkulisiuose, ypač kai reikia bent šiokio tokio apazicijos palaikymo.