Žmogus

Žmogus - tai skamba išdidžiai, pakol nepaskaitai žurnalo "Žmonės". Išties gi, pasigilinus, žmonės tėra viena iš kelių šimpanzių rūšių, tą vienareikšmiškai mums teigia genetika, kuri sako, kad 1,2% genų skirtumas tarp žmogaus ir paprastosios šimpanzės yra tokio pat dydžio, kaip tarp paprastosios šimpanzės ir bonobo šimpanzės (tai tokia mažųjų šimpanzių rūšis). Taigi, žmogus išties tėra paprasčiausia žmogbeždžionė. Būkime drąsūs, išrdįskime tai pripažinti ir pareikalaukime žmogaus teisių ir kitoms beždžionėms, nes jos už mus ne blogesnės!

Ir dar išdidžiai tai skamba tiktai tol, kol tuo didžiuojies tiktai prieš save. Kiti juk menkesni, tiesa? Bet jie apie save galvoja juk tą patį, besididžiuodami savim prieš tave. Ogi iš šono žiūrint, žmogus - tai nulis, tik varžtelis, besisukantis kažkokioj sistemoje.

Geriausiai tą gal būt gali pajusti, pakliuvęs į kalėjimą ar durnyną - išsyk suprasi galimybes didžiuotis savimi, vos tik pabandęs, pamatysi savo vietą. O dar geriau senolių išmintis byloja užrašais ant kapinių vartų: "Iš dulkių kilai, dulke ir pavirsi".

Šiais naujais politkorekcijos laikais jau visokie aktyvistai iškėlė reikalavimą, kad žodis "žmogus" būtų iš einamosios kalbos pašalintas ir panaikintas, o jo vietoje būtų įvestas žodis "žmoga". Tai tokia naujovė buvo pavadinta lytiškai jautria kalba, nes tokia lytiškai jautri kalba gaunasi lytiškai nejautri, todėl ir jautri lytiškai.

Žmogaus sudėtis

Žmogus sudarytas iš vandens (didžiausia dalimi), baltymų, riebalų ir mineralų. Mažesniais kiekiais randama dar ir kitų medžiagų, pvz., adrenalino, serotonino, acetilcholino, adrenochromo ir panašiai.

Visas žmogus susideda iš įvairių organų, kurie, savo ruožtu, kartais irgi būna sudėtiniai:

• Galva
• Kūnas
• Kojos
• Rankos
• Užpakalis
• Pimpalas
• Papai
• Putė
• Nosis
• Liežuvis
• Akys
• Ausys
• Plaukai
• Oda
• Šiknaskylė
• Nagai
• Pirštai
• Antakiai
• Blakstienos
• Smegenys

Šiuos organus nagrinėja tokie mokslai, kaip medicina ir anatomija.

Mokslinė analizė apie žmogaus savybes

Žmogus yra žinduolis, tai toks gyvūnas, kaipo plikoji žmogbeždžionė. Šiuo metu pasaulyje gyvena 193 beždžionių ir žmogbeždžionių rūšys, iš kurių 192 apžėlusios plaukais. Išimtį sudaro plikoji žmogbeždžionė, pasivadinusi Homo sapiens. Autorius šią rūšį vadina „itin vykusia“. Plikoji žmogbeždžionė daug laiko skiria tirti aukštesniems savo elgesio motyvams, bet ne kiek ne mažiau laiko praleidžia ignoruodama savo elementarias paskatas. Autorius ironizuoja sakydamas, kad jis yra zoologas ir tiria plikąją žmogbeždžionę, todėl jis pats nėra šios rūšies padaras. Nieko nuostabaus. Žmonės savęs laikyti beždžione nenori. Tačiau visgi plikoji žmogbeždžionė yra labai panaši į savo likusius 192 gentainius, nors jie ir apžėlę. Tie panašumai šioje knygoje ir yra analizuojami; taip pat pateikiami ir plikosios bei gauruotojų beždžionių skirtumai.

Žmogaus kilmė

Kilmė. Primatų grupė, kuriai priklauso mūsų plikoji žmogbeždžionė, kilo iš pirmykščių vabzdžiaėdžių protėvių. Prieš 80 – 50 mln. metų, žlugus roplių epochai, jie ėmė rodytis ten, kur lig tol nedrįsdavo. Jie paplito naujose vietose ir įgavo keistų pavidalų. Kai kurie tapo žolėdžiais ir ėmė rausti žemėje urvus, kuriuose jausdavosi saugiai. Jie plėtė savo racioną ir sėkmingai sprendė virškinimo problemas, perėjus prie naujo maisto – vaisių, riešutų, uogų, pumpurų ir lapų. Pagerėjo šių padarų rega, ištobulėjo galūnės ir vystėsi smegenys. Jie specializavosi gyventi miškuose ir tuo skyrėsi nuo smalsių ankstyvųjų žinduolių. Vėliau mūsų protėviams teko prisitaikyti prie naujų sąlygų – tapti medžiotojais. Miškų žmogbeždžionė išlipo iš medžių ir tapo kultūringa būtybe. Norint pasiekti aukštesnę evoliucijos pakopą, naują – medžiotojos – gyvenseną pradėjusiai žmogbeždžionei reikėjo įgyti visą gausybę potencialiai vertingų embriono požymių. Vienu neontologijos kirčiu ji sugebėjo gauti jai reikalingas smegenis ir prie jų tinkantį kūną. Dabar ji galėjo bėgti statmena, turėdama laisvas rankas, galinčias laikyti ginklą. Taigi, plikoji žmogbeždžionė pagal kilmę ir žolėdė, ir plėšrūnė. Tačiau medžiojanti žmogbeždžionė ėsdavo netvarkingai, tad kailis greitai sulipdavo ir susitepdavo – taigi grėsė ligų pavojus. Be to, plikoji žmogbeždžionė išmoko kurti ugnį. Taigi plaukuoto apdangalo jai nereikėjo – priešingai: jis trukdė.

Šiandien didmiesčiuose taip pat gyvena plikosios žmogbeždžionės medžiotojos. Tik medžioklę jos supranta kaip darbą. Tačiau jokio iš esmės tai nėra jokio skirtumo. Medžiojome ar dabar dirbame tam, kad būtume sotūs, apsirengę.

Žmonių seksas

Seksas. Lytinių santykių metu šiandien plikoji žmogbeždžionė elgiasi labai įvairiai. Reikia pabrėžti, kad visi pagrindiniai jos lytinės elgsenos ypatumai kilę iš vaisiais mitusių, miškuose gyvenusių žmogbeždžionių protėvių. Vėliau tuos ypatumus teko iš pagrindų keisti, derinantis prie gyvensenos atviruose plotuose, kur ji tapo medžiotoja. Lytinė elgsena nulėmė civilizacijos pobūdį. Mūsų rūšies individų lytinę elgseną sudaro trys stadijos: poros susidarymas; pasirengimas lytiniam aktui ir pats lytinis aktas. Gana ilga yra pirmoji stadija, vadinama asistavimu. Patyrę orgazmą partneriai jaučia gana ilgą nuovargio periodą ir miego laikotarpį. Įdomu tai, kad plikosios žmogbeždžionės, pasirengusios santykiauti, varpa yra didžiausia iš visų primatų. Įdomu ir tai, kad vyrai orgazmui subręsta anksčiau nei moterys. Suaugęs vyras vidutiniškai tris kartus per savaitę patiria orgazmą. 70 procentų septyniasdešimtmečių vyrų lytiškai dar yra aktyvūs. Moterų lytinė elgsena labai nevienoda. Kai kurios penkiasdešimtmetės jau nebejaučia seksualinio potraukio.

Didžioji dalis lytinių santykių vyksta tarp partnerių poros, susijusių kokiais nors ryšiais. Tai gali būti oficialiai užregistruota santuoka (90 proc. atvejų) arba vienokie ar kitokie neoficialūs saitai. Pusė moterų ir 84 procentai vyrų yra turėję lytinių santykių prieš tuokdamiesi. Lytinių santykių su ne savo sutuoktiniu yra turėję 26 procentai keturiasdešimtmečių moterų ir pusė to paties amžiaus vyrų. Dažnai oficialios poros ryšiai visai nutrūksta – apie tai byloja didžiulis skyrybų skaičius. Nors mūsų rūšies porą siejantis mechanizmas yra galingas, tačiau jokiu būdu ne tobulas. Beždžionės ar žmogbeždžionės prisileidžia patiną trumpesnį laiką nei moteris, paprastai savaitę ar kiek ilgiau per visą mėnesinių ciklą. Bet ir tai jau pažanga palyginti su žemesniaisiais žinduoliais, kurių patelės santykiauja tik ovuliacijų metu. Vaikinga ar žindanti žmogbeždžionė pasidaro lytiškai neaktyvi. Mūsų rūšies atstovai santykiauja netgi šiais laikotarpiais. Taigi akivaizdu, jog plikoji žmogbeždžionė yra seksualiausias padaras iš visų primatų. Dar vienas unikalus bruožas – plikosios žmogbeždžionės patelė turi mergystės plėvę, ko neturi jokia kita gyvūnų rūšis. Tai iš dalies nulėmė plikosios žmogbeždžionės polinkis į monogaminius santykius.

Žmonių vaikų auginimas

Vaikų auginimas. Plikajai žmogbeždžionei gimdytojiškų rūpesčių našta yra sunkesnė negu bet kuriai kitai rūšiai. Pastojusi moteris negaluoja: ją pykina, krenta kraujospūdis. Pagimdžiusiai moteriai ne iš karto atsiranda pieno. Galų gale žmogaus jauniklis yra pats silpniausias iš visų kitų rūšių, ir jam reikalinga nuolatinė priežiūra. Maždaug penktą savaitę jauniklis išmoksta šypsotis. Kiti gyvūnai išsiverčia be šypsenos. Veikiausiai plikajai žmogbeždžionei šypsena reikalinga palaikyti ryšį. Plaukuotieji sugeba įsikibti į gaurus, o plikiesiems tenka šypsotis ir psichologiškai megzti ryšį. Gimdytojai labai ilgai augina savo palikuonis, nes jų pareigos apima ne vien mažylių saugojimą, maitinimą ir žaidimą su jais, bet ir be galo svarbų mokymo procesą. Kitoms rūšims užtenka tik mėgdžiojimo.

Žmonių smalsumas

Smalsumas. Visi žinduoliai jaučia stiprų potraukį tirti aplinką, bet plikosioms žmogbeždžionėms šis potraukis vaidina svarbesnį vaidmenį negu kitiems. Smalsumas reikalingas ne vien maistui susirasti, bet ir savigynai. Smalsūs būna visi beždžioniukai, bet suaugus jų smalsumas ima nykti, nes smegenys nepajėgios išlaikyti dėmesio. Mūsų vaikiškas smalsumas bręstant tik dar labiaus stiprėja. Tai ir tapo didžiausia gudrybe, padėjusia mūsų priedermei išlikti.

Žmonių agresija

Agresija. Gyvūnai vieni su kitais kaunasi tik dėl dviejų labai svarbių priežasčių: arba norėdami užimti dominuojančią vietą socialinėje hierarchijoje, arba stengdamiesi įgyti teritorines teises į kokį konkretų žemės plotą. Kitų rūšių gyvūnai gina savo teritoriją, bet nesipeša dėl aukštesnės padėties. O yra ir tokių, kurie gyvendami apibrėžtoje teritorijoje turi dar ir griežtą hierarchiją, todėl susiduria su abiem agresijos formomis. Prie pastarųjų priskirtini ir mes. Iš primatų mes paveldėjome hierarchijos sistemą, kuri sudaro jų gyvenimo pagrindą. Primatų būrys nuolat klajoja, retai kada išbūdamas vienoje vietoje taip ilgai, kad užvaldytų pastovią teritoriją. O štai hierarchijos svarbą ji junta visą savo gyvenimą, kiekvieną dieną, netgi minutę. Vadas – labiausiai įmitęs ir pats seksualiausias patinas, kurio kailis gerai prižiūrėtas.

Plikosioms žmogbeždžionėms reikėjo kolektyviai ginti savo teritoriją, o kai kurioms jų – savo vietą hierarchinėje struktūroje. Na, o kadangi jaunikliai ilgai būdavo nesavarankiški, mes buvome priversti jungtis į poros ryšiu pagrįstas šeimas, todėl prireikė dar vienos agresyvumo formos. Taigi vietoj vienos ar dviejų agresijos formų, būdingų kitoms rūšims, mes turime tris.

Žmonių mityba

Mityba. Pirmame skyriuje buvo rašyta, kaip iš vabzdžiaėdžio plikoji žmogbeždžionė virto žolėdžiu, o ėmusi medžioti – visaėdžiu padaru. Maisto ieškojimas tapo sudėtingesnis. Mėsa ėmė sudaryti nepaprastai didelę raciono dalį. Maistą pradėta sandėliuoti, individai jį ėmė dalytis vienas su kitu. Patinai privalėjo parūpinti maisto savo šeimoms. Nebebuvo galima tuštintis kada, kur ir kaip papuolė. Visos šios permainos vyko labai ilgą laikotarpį. Medžioklę dabar pakeitė darbas, azartiniai lošimai. Maistas dabar lengvai pasiekiamas ir yra gardus, todėl plikoji žmogbeždžionė linkusi nuolat kramsnoti ir neretai kenčia nuo nutukimo.

Žmonių gerovė

Gerovė. Vieta, kuria gyvūnas tiesiogiai susiliečia su aplinka – jo kūno paviršius – per jo gyvenimą patiria daug sunkų išmėginimų. Stulbina, kad jis nesusidėvi ir taip gerai išsilaiko. Tai pavyksta todėl, kad gyvūnai turi nuostabią audinių regeneraciją. Natūraliomis sąlygomis gyvenančias beždžiones ir žmogbeždžiones matome užsiimant savo kūno priežiūra. Beždžionės viena kitai kaso kailius. Lygiai taip pat elgiasi ir plikosios žmogbeždžionės. Likęs kailis – plaukai – prižiūrimi itin kruopščiai, priešinga lytis dažnai atkreipia dėmesį ir liečia plaukus.

Žmonių gyvūnai

Gyvūnai. Plikosios žmogbeždžionės linkusios laikyti kitus gyvūnus dėl ekonominės naudos ir dėl pramogos. ( DESMOND MORRIS „PLIKOJI ŽMOGBEŽDŽIONĖ“ (Vilnius: Vaga, 1998)

Žurnalas Žmonės

Kodėl tai ima ir užsivadina žurnalai taip, kad paskui gėda ir žmonėm kokius nors žmones pavadinti: skandalai, TV ir kitos žvaigždės pramaišiui su savireklamom, paplavom, straipsniais, pritaikytais kokioms nors supermamoms šmaikštašiknėms ar ir išvis neaišku kam pritaikytais, o gal ir netaikytais niekada. Puikus skaitinys didžiausios auditorijos laisvalaikiui, bet gi paskaitę, tai galit ir neprisiminti, apie ką, todėl rekomenduojame, kai parankiui neturite Pipedijos.