Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!
Adrenochromas
Adrenochromas - toksai mistinis junginys, esą kaip narkotikas ir tuo pat metu gyvybės eliksyras ir panacėja vienu metu. Pagal visokias sąmokslo teorijas, tą adrenochromą vartoja iliuminačiai bei visokie žydomasoniai, kurie tą adrenochromą išgauna iš kankinamų vaikų kraujo. Senesniais laikais dėl to vaikus žudydavo ir kraują gerdavo tiesiogiai, o dabar gi jau išlavėję - išgauna gryną adrenochromą ir jį vartoja kaip tabletes arba leidžiasi į veną. Visas tas vartojimas - tai tam, kad tie masoniai įgytų daugiau protinių galių, pajustų euforiją ir kartu gautų ilgaamžiškumą ar netgi nemirtingumą.
Pavadinimas "adrenochromas" (adreno-chrome) irgi yra susijęs su tuo, kad tai spalvotas adrenalino skilimo produktas - adrenalinui oksiduojantis, įgaunantis ružavą spalvą.
Pagal realų poveikį - iš esmės jokio stipresnio efekto nepastebėta, išskyrus tai, kad kai kuriais atvejais adrenochromo apsivartojusiems bandomiesiems pacientams išsivysto lengvi depresijos ir apdujimo požymiai, kurie gali trukti nuo keliolikos minučių ar valandų iki (esą) kelių savaičių.
Adrenochromas - kas tai?
Adrenochromas - tai tiesiog junginys, kuris neturi jokio poveikio ir susidaro, skylant organizme paprasčiausiam adrenalinui. Vėliau tas pats adrenochromas pats skyla ir iš jo susidaro melaninas - rudą ar rusvą kūno spalvą duodantis pigmentas, kuris taip pat veikia ir kaip izoliatorius tarp nervų.
Adrenochromas beveik neturi praktinės paskirties, medicinoje yra kartais naudojamas kraujavimui stabdyti, o šiap tiesiog yra junginys, apie kurį prikurta daug nesąmonių ir sąmokslo teorijų.
Kadangi tų teorijų apie adrenochromą yra daug, tai jas Pipedija labai detaliai nagrinėja šiame straipsnyje.
Adrenochromas medicinoje
Adrenochromo galima nusipirkti kai kuriose vaistinėse (receptinis vaistas), tiksliau, jo stabilesnio varianto - karbazochromo arba adrenochromo mono semikarbazono (carbazochrome, adrenochrome monosemicarbazone). Adrenochromas arba jo analogai naudojami gana didelėmis dozėmis (lyginant su tomis, kurios organizme susidaro natūraliai), kai reikia stabdyti kapiliarinį kraujavimą. Tai būna tokiais atvejais, kaip, pvz., dėl sunkiai stojančio žaizdų kraujavimo, esant hematurijoms, antrinėms hemoragijoms, retinalinėms hemoragijoms ir pan.. Kraujavimą stabdantis adrenochromo poveikis susijęs su kapiliarų užsidarymu.
Tiesa, veikia adrenochromas ne per geriausiai, turi daug kenksmingų pašalinių poveikių, todėl labai nerekomenduojamas vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms.
Adrenochromas kaip narkotikas
Buvo kažkiek bandymų adrenochromą vartoti vietoje narkotikų. Tą patį darė ir pirmiejį jo tyrėjai, kurie bandė sieti adrenochromą su schizofrenija. Vienok tyrimai, kurie rodytų, kad yra koks nors haliucinogeninis ar euforinis adrenochromo poveikis, nepasitvirtino, o dauguma rodė, kad poveikio tiesiog nėra išvis.
Kaip pvz., net ir iš vėlyvesnių laikų, Erowid aktyvistai, kurie nutarė pabandyti šitą daiktą ant savęs, atrado, kad nieko čia gero. Vienas iš jų pabandė visokiais būdais ir atrado, kad jokių efektų tiesiog beveik nėra, o kiek yra - tie tokie silpni, kad nei nesiskaito[1], o kitas gavo tokį galvos skausmą, kad sakėsi, jog gyvenime tokio dar nebuvo patyręs, ir galvos skausmai paskui kartojosi apie savaitę[2].
Panašu, kad antras iš Erowid bandytojų tiesiog turėjo šiokių tokių problemų su kraujagyslėmis, tai gavo galvos smegenų kraujagyslių spazmų. Gerai, kad negavo insulto. Nes tyrimai su žiurkėmis rodo, kad didelės adrenochromo dozės pažeidžia širdies ir kraujagyslių sistemą, tiesiog sukeldamos mirtį[3]
Taigi, štai tokie tie adrenocrhomo narkotiniai efektai. Nepatariame eksperimentuoti.
Adrenochromas ir sąmokslo teorijos
Pagal visokias sąmokslo teorijas, adrenochromas yra natūralus, labai trumpai organizme išsiskiriantis narkotikas, kuris susidaro daugiausiai vaikų organizme, ypač kai tie vaikai patiria ypatingą siaubą ar kančią. Tokiais momentais adrenochromas išskiria, kad nuskausmintų ir sukeltų euforiją, kuri kompensuotų tas kančias.
Adrenochromas esą išsiskiria daugiausiai adrenalino liaukose, ir daugiausiai pas vaikus, ir jis atkuria organizmo funkcijas taip, kad visas organizmas atjaunėja, atsijaunina ir atsinaujina - kaip pas vaikus.
Jei pavartojamas, adrenochromas sukelia tokio nepaprasto stiprumo euforiją, kad jai išvis niekas neprilygsta, netgi heroino sukelta euforija yra labai silpna, palyginus su adrenochromo euforija. Todėl pakanka vos vienos adrenochromo dozės tam, kad žmogus visam laikui taptų visišku narkomanu.
Pagal visą teoriją, adrenochromas yra gaunamas tiktai iš mažų vaikų, kurie rituališkai žudo. Tik mažų vaikų organizme adrenochromas susidaro dideliais kiekiais netgi be didelių priežasčių, o jau kai vaikas žudomas, tai susidaro dar labiau. Todėl visokie masonai gaudo vaikus ir juos rituališkai žudo, o tada išgauna iš jų adrenochromą ir tada jį sau susileidžia tiesiai į arteriją, nes tada poveikis dar keturgubai stipresnis.
Adrenochromo sąmokslo teorijos kilmė
Panašu, kad adrenochromo sąmokslo teorijos kilmė yra iš dalies susijusi su vienu gana nenusisekusiu mokslininku - Abram Hoffer, kuris poirma teoretizavo, kad adrenochromas galintis sukelti psichozes ir dalyvauja, atsirandant schizofrenijai, taip pat teoretizavo, kad gal didesnių adrenochromo dozių poveikis gali būti ir narkotinis ar euforinis (nors netgi jo paties testuose būdavo pastebimi tiktai depresiją keliantys adrenochromo efektai).
Vėliau, atrodo, tasai žodis užkliuvo kažkam iš kvankštelėjusių pusmokslių, kurie bandė kurtis kažkokias teorijas, o tada persimaišė su kitais straipsniais - visų pirma, apie endorfiną (natūralų morfijaus poveikio grandinėje veikiantį baltymą) ir oksitociną (meilės, laimės ir prisirišimo hormoną). Tas teorijas belenkaip išmaišę ir apjungę su senomis pasakomis apie tuos žydus, kurie geria vaikų kraują bei dar senesnėmis legendomis apie Mėlynbarzdį, kažkokie veikėjai ir sukūrė sąmokslo teoriją.
Labiausiai adrenochromo teoriją išplatino pora populiarių rašytojų ir jų knygų - Hunter S.Thompson "Fear and Loathing in Las Vegas" ir Aldous Huxley "The Doors of Perception".
Pirmoje iš minėtų knygų Hunter S.Thompson aprašo, kad adrenochromas veikia taip stipriai, kad netgi grynas meskalinas, su juo palyginus, atrodo kaip limonadas (tiksliau, imbierinis alus, kas ir yra limonado rūšis). Ten pat Hunter S.Thompson rašo, kad adrenochromas išgaunamas iš dar gyvų žmonių adrenalino liaukų. Iš kur Thompson ištraukė šitai - neaišku. Matyt, šiaip norėjo kažką baisaus parašyti ir įspūdingo.
Kitoje knygoje Aldous Huxley užsimena apie Hoffer 1952 metų tyrimą (kuris nuo to laiko visiškai suseno, o ir tada buvo labai jau toksai iš lempos), ir vadina adrenochromą adrenalino irimo produktu (kas yra teisinga), tačiau kartu prideda išgalvotą aiškinimą, kad esą adrenochromas sukelia daug simptomų, būdingų meskalino intoksikacijai.
Realiai tai ta teorija yra durna per visus galus. Pvz., kad ir tokios nesąmonės:
- Natūraliai žmogaus organizme adrenochromo išsiskirti gali tiktai tiek mažai, kad tik šiais laikais atsirado metodai, kurie išvis tokius menkus kiekius nustato
- Visiškai be problemų dideliais kiekiais ir didelėmis dozėmis adrenochromas gali būti sintetinamas iš adrenalino (kurio yra visose vaistinėse, tiesa, su receptais), ir ta sintezė tokia paprasta, kad netgi virtuvėje laisvai galima daryti
- Adrenochromas nei jaunina, nei dar kažką daro, ir netgi to depresyvaus ar psichotinio poveikio psichikai, atrodo, turi nelabai daug ar išvis neturi, o kiek turi - tai maždaug placebo ar nocebo ribose
- Adrenochromo teorijas platinantys veikėjai neskiria netgi acetilcholino nuo serotonino, ką jau ten kalbėti apie dar kažkokius junginius
Adrenochromo išgavimas cheminiais metodais
Išties tai yra ir realiai toksai junginys, adrenochromas, tik vat jo gavybai jokio kraujo nereikia, nes jis gaminamas labai paprastos cheminės sintezės būdu (oksiduojant epinefriną aka adrenaliną) jau senų seniausiai, tik kad ir šiaip nėra reikalingas junginys. Laboratorijoje tai vykdoma itin paprastai: oksiduojant adrenalino tirpalą per vandenį leidžiama oro arba deguonies srove, esant vario sulfato (katalizatorius) mikropėdsakams (0,001% CuSO4 tirpalas). Tirpalo tinkamumas nustatomas pagal pasikeitusią spalvą: ji keičiasi nuo skaidrios iki ružavos, o paskui iki rudos.
Chemiškai adrenochromas yra visiškai nestabilus, suyra labai greitai, tad vartojimui tinka tik visiškai šviežiu tirpalu. Adrenochromo susidarymas ir irimas stebimas pagal tirpalo spalvą: adrenochromui išsiskyrus, tirpalas nusispalvina, o suirus - pasidaro rudas. Yrant adrenochromui, jis arba toliau oksiduojasi arba polimerizuojasi, sudarydamas melaniną (šis ir suteikia rudą spalvą tirpalui).
Mokomoji adrenochromo susidarymo ir suirimo demonstracija studentams
Adrenochromo sintezės ir irimo reakcija yra naudojama kaip mokomosios chemijos reakcija, tiesa, skirta aukštųjų studentams - tiesiog demonstruojanti oro tirpumą vandenyje ir kai kurių žmogaus neuromediatorių metabolizmą. Demonstracijos metu į kolbą įpilamas adrenalino tirpalas, kuris yra skaidrus ir vario sulfato mikropėdsakas (vietoje katalizatoriaus, vienas lašas 0,001% vario sulfato tirpalo). Kolboje esantis skystis lieka skaidrus. Išpylus skystį ant plokščio paviršiaus (pvz., ant Petri lėkštės), tirpalas ima labai greitai keisti spalvą - pradžioje atsiranda šviesiai rožinė, o paskui - šviesiai ruda.
Šis eksperimentas yra skirtas tam, kad medikai ir farmacininkai vaizdžiai išmoktų, jog oro poveikis gali labai greitai sugadinti medicininius preparatus, todėl jei nurodoma, kad šie turi būti suvartojami iškart po pagaminimo, sumaišymo ar ampulės atidarymo, tai ir reiškia, kad jie turi būti suvartojami iškart, o ne po 10 minučių ar pusvalandžio.
Adrenochromas ir schizofrenija
Šitas skyrius bus ne apie sąmokslo teorijas, o apie realų adrenochromo poveikį ir jo tyrimus, darytus skirtingais periodais.
Kažkiek senų, apie 1950-1960 metais darytų meskalino poveikio tyrimų psichiatrams sukėlė idėją, kad adrenalinui artimi junginiai gali sukelti psichozes, kažkiek panašias į schizofrenijos metu patiriamas. Nuo to prasidėjo tyrimai, susiję su natūraliais adrenalino skilimo ir oksidacijos produktais, vienas iš kurių buvo adrenochromas. Tokie tyrimai vėliau tęsėsi keletą dešimtmečių[4].
Tyrimai rodė, kad adrenochromas turėtų išsiskirti didesniais kiekiais kaip streso hormonas (po didesnių kiekių adrenalino išsiskyrimo), ir kad jei žmonėms suleidžiamas adrenochromo tirpalas, pastebimi lengvi psichozės simptomai, tokie kaip mąstymo sutrikimas ar derealizacija. Dėl to kai kurie tyrėjai, kaip kad Humphry Osmond ir Abram Hoffer padarė prielaidą, kad adrenochromas gali dalyvauti, išsivystant psichozei ir kad schizofrenija gali būti tiesiog lėtinė adrenochrominė intoksikacija, kylanti dėl sutrikusio adrenochromo skaidymo.
Tie patys tyrėjai darė prielaidą, kad adrenochromo skaidymą turėtų paspartinti ypatingai stiprų antioksidacinį poveikį turinčių vitaminų vartojimas, konkrečiau vitamino C ir vitamino B3, juos leidžiant ypatingai didelėmis dozėmis. Deja, ryškesnio šių vitaminų poveikio nebuvo pastebėta, jei neskaitysim to, kad B grupės vitaminai bendrai kažkiek pagerina smegenų veiklą ir sukelia labai nedidelį (statistiškai fiksuojamą, bet negalintį lemti ligos eigos) pagerėjimą ir schizofrenijos, ir kitų ligų atvejais, o didelių vitamino C dozių injekcijos tiesiog būdavo pacientams kraštutinai skausmingos, dėl ko šie imdavosi aktyvios disimuluacijos.
Visgi, kadangi adrenochromo sukelti simptomai būdavo gana silpni, švelnūs ir tik pritempiant leidžiantys įvardinti būseną kaip realią psichozę, vėlesni, griežtesni tyrimai visgi tokių spėlionių nepatvirtino, nes adrenochromonės intoksikacijos savo sunkumu visiškai neatitikdavo tų psichozės kriterijų, kurie taikomi schizofrenijos diagnostikoje. Grubiai tariant, didelių, psichiką veikiančių adrenochromo poveikis psichikai būdavo maždaug tokio stiprumo, kaip, pvz., 100 gramų degtinės, nors trunkantis kartais labai ilgai, nors kartais ir trumpai. Buvo aiškinama, kad pagal poveikio trukmę gali būti reakcijos, primenančios paranoidinę depresijos formą, pacientams iki 1-2 savaičių, bet tai tik kai kuriems, kas vėlgi kėlė klausimų ar tos labai besiskiriančios poveikio trukmės nėra visai dėl kitų priežasčių.
Bendrai tai panašu, kad tasai Abram Hoffer išties tai tiesiog kūrė kažkokius vėjus apie tai, kaip kažkas veikia, nes jam ir veikdavo, ir neveikdavo, ir jokių sistemingų rezultatų jis negavo, o tiktai remdavosi tais paskirais atvejais, kurie jam kažkuo tikdavo.
Šiuolaikiniai magnetinio rezonanso tyrimai nerodo, kad adrenochromas schizofrenijos atveju išsiskirdinėtų kaip nors ypatingai stipriau, tačiau gali būti, kad tai yra nežymus, antraeilis psichozių išsivystymo faktorius. Vienas iš spėjimų - kad dėl kažkurių adrenochromo apykaitos sutrikimų schizofrenijos atveju gali formuotis kiek prastesnis melatonino ir mielino sluoksnis, apsaugantis neuronus. Kita vertus, tokių skirtumų kol kas nėra pastebėta[5].
Dar žr.
Dar kitos specialios slaptos medžiagos, apie kurias valdžia slepia:
Visokie šaltiniai beigi nuorodos
Tai čia žemiau pavardinti visokie šaltiniai beigi nuorodos straipsnio melagingumui paneigti arba patvirtinti. Pipedija niekaip negali garantuoti ar atsakyti, kad nuorodose surastas turinys neatitiks tiesos irba melo.