Bokšto gatvė

Bokšto gatvė - viena iš legendinių, šiais laikais užmirštą istoriją turinčių Vilniaus gatvių. Kadaise labai senais laikais, kuriuos atsimena nebent tik visai jau sukriošę seni perdylos, esantys ant mirimo ribos, Bokšto gatvė buvo sinonimas venerinėms ligoms, jų gydymui bei prievartinei hospitalizacijai.

Sovietmečiu Bokšto gatvė garsėjo tuo, kad didžiulė jos dalis, vos ne daugiau, nei pusė joje esančių pastatų buvo skirti priverstiniam, pusiau priverstiniam ar savanoriškam lytiškai plintančių ligų gydymui. Bokšto gatvėje buvo įsikūręs respublikinis venerologinis dispanseris, kurio vien pavadinimas daugeliui kėlė drebulį, o jame pabuvojusiems - ir išvis nevaldomą paniką.

Venerinių ligų gydymas sovietmečiu

Apie 1950-1970 metus buvo periodas, kai efektyvių antibiotikų trūko, tačiau venerinės ligos plito itin nevaldomai. Taigi, dauguma atvejų tos ligos būdavo gydomos labai sunkiai ir ilgai, o dar ir vaistais, kurie smarkiai kenksmingi. Kartais ir kraštutinai skausmingi bei kenksmingi. Kaip pvz., sulfozinas, kuriuo buvo gydomas sifilis, buvo toksai skausmingas, kad kai jį leisdavo į užpakalį, pacientai rėkdavo nesavais balsais, o kartais iš skausmo netgi nevalingai išsituštindavo. Vėliau injekcijų vietose neretai atsiverdavo žaizdos.

Taigi, bendra tendencija buvo tokia, kad visi, kas venerinėmis ligomis užsikrėsdavo, tas ligas slėpdavo ir bet kokio gydymo vengdavo. Bet ligos plito smarkiai, sergančių buvo labai daug, tad tomis ligomis sergančius stengadavosi izoliuti. Tam tikslui baudžiamąjame kodekse buvo įvestas straipsnis apie užkrėtimą lytiškai plintančiomis ligomis, jų slėpimą ir bausmes už tai.

Buvo įvesta tvarka, pagal kurią, jei esi užsikrėtęs viena iš venerinių ligų - pvz., gonorėja ar sifiliu, privalai išvardinti visiškai visus kontaktus, su kuo pasitaikė pistis per paskutinius metus ar panašų laiką, įskaitant ir tuos, nuo ko galėjai pats apsikrėsti, ir tuos, ką pats galėjai apkrėsti. Jei paaiškėdavo, kad kažką nuslėpei ar tiesiog šiaip nenorėjai sakyti - tai reiškė, kad keliausi į teismą, gausi kelerių metų laisvės atėmimo bausmę, o priverstinį gydymą gausi visvien. Plius bus laikoma, kad jei neišduodi, ką galėjai užkrėsti - tai užkrėtinėjai kitus sąmoningai, o tada, jei paaiškės, kad užkrėtei ką nors išties, tai bausmė gali gautis labai daugiametė, nes prisidės dar ir kaltinimai sąmoningu sveikatos sutrikdymu, t.y., dar kitu bauždiamojo kodekso straipsniu.

Taigi, šitaip ir gaudydavo visus, tardydavo, o paskui gaudydavo tuos, kas galėjo būti užsikrėtęs, ir taip toliau, ir taip toliau.

Tai štai, didžiausias sergamumas venerinėmis ligomis Lietuvoje buvo Vilniuje, tad čia atsirado ir didžiausia venerinių ligų ligoninė, tiksliau dispanseris. Dispanseris buvo speciali įstaiga, kuri turėjo ir ligoninės, ir poliklinikos, ir tardymo, ir įkalinimo įstaigos teises, kuriomis galėjo naudotis praktiškai nevaržomai. Kad galėtų tardyti ir įkalinti, buvo pajungta milicija, su kuria dirbo gydytojai.

Kaip nors identifikavus užkrėstąjį, jis būdavo savanoriškai priverstiniu būdu testuojamas - jei nori, savanoriškai, bet jei nenori - tai būdavo užlaužiamos rankos, praskėčiamos kojos ir su tokia maža aštria tarkute visvien paimami tepinėliai nuo lytinių organų. Taigi, ar nori, ar nenori - visvien nutarkuos.

Paskui vykdavo tardymas - su kuo pisaisi, kada pisaisi, kur pisaisi, kokie kontaktai ir panašiai.

Paskui pacientui, priklausomai nuo elgesio būdavo paskiriamas arba savanoriškas gydymas, kuris visvien vykdavo už grotų, arba dar ir teismas, bet visvien su gydymu, tik jau atskirai, bet irgi už grotų.

Skyrių dispanseryje buvo visa krūva - atskirai vyrai, atskirai moterys, atskirai tie, kam būdavo dar ir alkoholinės psichozės, atskirai tie, pas ką būdavo išsivystęs neurosifilis ar progresyvinis paralyžius. Dėl teisinių sumetimų atskirai reikėjo laikyti tuos, kas gydėsi "savanoriškai", o atskirai tuos - kas jau būdavo nuteisti teisme. Dar atskiras skyrius buvo motinoms su vaikais, kurie užsikrėtę kokiomis nors irgi venerinėmis ligomis.

Skyrių buvo labai daug ir įvairių, tad į vieną pastatą niekaip nebuvo įmanoma sutilpti. Taigi, pastatų buvo visa krūva, abiejose gatvės pusėse. Dalis pastatų buvo saugoma, su milicijos postais, veikė panašiau kaip kalėjimo tipo ligoninės.

Taigi, žmonės, kurie žinodavo, kas per dalykas yra ta Bokšto gatvė, labai jos bijodavo.

Einant metams, po truputį atsirado geresnių gydymo būdų, plačiau pradėti naudoti normalūs antibiotikai. Taigi, apie 1970 situacija Venerologiniame dispanseryje ėmė po truputi gerėti, gydymas greitėti ir efektyvėti. Nepaisant to, prievartinio gydymo tvarka išliko iki pat sovietmečio pabaigos. Kartu tais laikais buvo visgi didesne dalimi susidorota su venerinių ligų epidemija (link 1990 metų sifilis išvis beveik pilnai išnyko), tad po truputį ėmė mažėti ir poreikis pastatams, nemaža dalis pastatų pasidarė pustuščiai. Po truputį dalis pastatų buvo perduota kitoms įstaigoms, kita dalis liko apleisti, dispanseris lėtai traukėsi ir mažėjo.

Ilgainiui venerologinis dispanseris buvo uždarytas, bet ir vėliau dalis pastatų stovėjo nenaudojami. Dėl infekcijų pavojaus viskas buvo tiesiog užpilta chlorke ir porą dešimtmečių nejudinama. Dar vėliau visgi pastatai perduoti visokiems NT vystytojams, tai taip ir baigėsi ta venerologinė Bokšto gatvės istorija.

Dar žr.

Yra dar keletas gatvių, kurios irgi prievartiniu gydymu pasižymėdavo. Tačiau tos gatvės jau būdavo susijusios su psichiatrinėmis ligoninėmis:

• Parko gatvė
• Vasaros gatvė