Baltarusiškas iredentizmas

Belarusų žemėlypyje mėlynai nubrėžtos menamai baltarusiškos teritorijos, kurioms priskirtas ir Vilnius, kaip atseit baltarusiškas miestas.

Baltarusiškas iredentizmas - viena iš keisčiausių iredentizmo variacijų, nes paremta ne buvusių teritorijų priklausomybės aiškinimu, tačiau daugiau išvis fantazijomis bei kliedesiais, susijusiais su išgalvota praeitimi.

Jei tipišku atveju iredentizmas veikia pagal principą "kažkada buvome tam tikras teritorijas prijungę ar šiaip mūsų tautos atstovų tenai buvo", taip sukuriant pretenzijas į aplinkinių valstybių teritorijas, tai Baltarusijai šitaip nesigauna, nes nei tenai valstybės būta, nei kokių nors dar dalykų - netgi baltarusių tauta buvo pusiau dirbtinai sugalvota Carinės Rusijos laikais, grynai politiškai priskiriant baltarusiams visokius Vakarų Baltarusijos ir Rytų Lietuvos lenkus, aiškinant, esą tai besą baltarusiai.

Taigi, kai apie XIXa. pabaigą ir XXa. pradžią pradėjo formuotis baltarusių tautiniai judėjimai ir Baltarusijos valstybės idėja, gavosi taip, kad valstybė liko be praeities - t.y., ir be istorinių baltarusių žemių koncepto.

Tautinė baltarusių sudėtis buvo pusiau išgalvota - jai priskirta daugybė lenkiškai ar lietuviškai kalbančių žemių, o istorinės Baltarusijos išvis neliko.

Štai tada ir prasidėjo visokie licvinizmo kliedesiai apie tai, kad čia Baltarusija išties buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, o paskui ir pasakojimai apie tai, kad išties lietuviai buvę ne lietuviai, o baltarusiai, tuo tarpu patys lietuviai esą buvę nei ne kokie tai lietuviai, o išvis žemaičiai.

Ilgainiui iš tų absurdiškų kliedesinių teorijų ir išaugo baltarusiškas iredentizmas ir litvinizmas, kurio esminės pretenzijos yra nutaikytos į Vilnių bei aplink jį esančias Lietuvos teritorijas, aiškinant visokius pasakojimus, kaip esą tenai viskas buvo Belarusija ir jokios Lietuvos tenai nebuvo, nes Belarusija vadinosi Lietuva ir taip toliau.