Avinėlių tylėjimas

Avinėlių tylėjimas - legendiniu tapęs filmas, prisirinkęs krūvas visokių apdovanojimų. Išleistas jau visai seniai - 1992 metais, (jei norisi tikslumo - tai kovo 30 dieną), bet iki šiol yra sunkiai pralenkiamas savo klasišku nuotaikingu žiaurumu ir labai gražia pabaiga.

Filmas tiek smarkiai išgarsino Hanibalą Lekterį, kad šis ir po kelių dešimtmečių yra kuo ryškiausias personažas, vaizduojantis gerąjį blogį - tą, kuris atrodo blogis, bet išties žudo visokius užmaskuotus, menamai gerus atmatas.

Avinėlių tylėjimas - tai vienas iš pačių geriausių kino filmų, kokie tiktai kada nors yra pastatyti.

Avinėlių tylėjimo siužetas

Filmo siužetas gana paprastas, bet gana ir su pokrypiais. Needukuotam žiūrovui jį pagauti sunku, bet visvien visai įmanoma.

Taigi, filmas prasideda nuo to, kad sėdi maniakas Hanibalas Lekteris kalėjime, o tada į jį kreipiasi kokia tai kriminalų tyrėja, kad jis padėtų su nusikaltimais, kurių nepavyksta išaiškinti. O Hanibalas Lekteris išsireikalauja, kad kažkur jį perkeltų ir kad negana to, ta tyrėja papasakotų apie istoriją, kuri nutiko jos vaikystėje.

Ta tyrėja lyg ir nenori išsipasakoti maniakui, bet galų gale pasiduoda ir supranta, kad neišsisuks numuilinusi. Taigi, ji papasakoja, kas jai sukėlė PTSD - kai ji vaikystėje pamatė, kaip ją įvaikinusi šeima skerdžia mažus ėriukus, kuriuos ji mylėjo (avinėlius), o tie klykia nesavais balsais, kaip skriaudžiami vaikai. Tada Hanibalas Lekteris supranta, ką ta tyrėja jaučia, nes jos galvoje vis tebeskamba tas ėriukų klyksmas.

Paties Hanibalo Lekterio galvoje irgi skamba klyksmas, nes jis atsimena, kaip vaikystėje žmogžudžiai kankino, žagino ir nužudė jo seserį, kuri irgi taip klykė ir klykė nesavu balsu. Ir būtent todėl jis, norėdamas atsikratyti to klyksmo, galų gale pradėjo žudyti tuos, ką atpažindavo, kaip būtent tą išgamų tipažą - užmaskuotus, savim patenkintus patologinius narcizus, kurie įprastomis sąlygomis atrodydavo kaip mieli ir dideles galias turintys žmonės, bet realiai buvo neturintys jokio žmogiškumo.

Taigi, dėl savo gilios empatijos Hanibalas Lekteris nusprendžia padėti tyrėjai ir suorganizuoja viską taip, kad jis pati viena aptiktų kažkokį trenktą ir visai neadekvatų blogą maniaką, o tada jį nužudytų. Tam, kad galėtų apraminti avinėlių klyksmą savo galvoje ir kad jie galų gale galėtų nutilti. Tą ir reiškia avinėlių tylėjimas pagal šitą filmą (realiai, deja, dalykai taip neveikia, bet čia jau whatever, autorių kūryba).

Ta tyrėja sėkmingai nužudo tą maniaką ir jai pasidaro geriau. O Hanibalas Lekteris, kažkur ten pervestas iš kalėjimo į ramesnę vietą, nužudo kelis policininkus, kurie jį patį vis žemino ir iš jo tyčiojosi, ir tada pabėga iš įkalinimo. Ir paskui dar paskambina tyrėjai iš kitos šalies, į kurią nuvyko tam, kad nudėtų dar kažkokį kitą realų narcizą - kokį tai psichiatrą, kuris irgi iš žmonių tyčiojosi ir į tą kitą šalį išvyko paatostogauti.

Taip ir įvyksta laiminga filmo pabaiga.